– Ką jums reiškia šis „Sidabrinių gervių“ apdovanojimas?

– Kiekvienas apdovanojimas reiškia daug, nes tai yra tavo triūso įvertinimas. Kartais, atrodo, lyg ir bandai parodyti, kad tau tai nelabai svarbu, tačiau giliai širdies kamputyje kirba mintis, kaip būtų gražu jį gauti. Juk kūrėjai dirba dėl publikos, ir jos įvertinimas – labai svarbus.

– Tarp kokių kitų apdovanojimų „nutūpė“ jūsų jau antroji „gervė“?

– Pats netikėčiausias ir ankstyviausias apdovanojimas man lyg iš dangaus nukrito 1988-aisiais, kai geriausios estradinės dainos rinkimuose „Jaunimo estrada“ mano daina „Lietuva“ pelnė pirmąją vietą. Man, tada dar aštuoniolikmečiui, tokia netikėta sėkmė buvo didžiulis smūgis. 2002-aisiais pelniau Lietuvos kinematografininkų sąjungos prizą už geriausią filmo garso takelį Romo Lileikio filmui „K+M+B“. Šis įvertinimas man buvo itin svarbus, nes apdovanojimą, kurio dar niekam iš garso srities specialistų nepavyko pelnyti, skyrė atstovai iš įvairių Kinematografininkų sąjungos gildijų.

– Esate sukūręs muziką daugiau kaip trisdešimčiai įvairių žanrų filmų. Ar darbas Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“, už kurį pelnėte „Sidabrinę gervę“, jums yra išskirtinis?

– Galima sakyti, kad taip, ypač savo muzikine apimtimi. Žanras, į kurį įsipainiojau, reikalavo daug intensyvios ir įvairios muzikos, didelio simfoninio orkestro... Ir man pasisekė susidoroti. Holivudo filmuose panašų darbą atlieka kelios dešimtys muzikos meistrų, o man visa tai dėl kuklaus biudžeto teko atlaikyti vienam. Apie penkis mėnesius užtruko kūryba, ir dar dviejų prireikė techniniams dalykams. Mano kolegai labai talentingam garso režisieriui Artūrui Pugačiauskui taip pat teko vienam didelis išbandymas sukurti tokio aukšto lygio garsą.

– Kokiu savo darbu esate labiausiai patenkintas?

– Kiekvienas darbas man siejasi su smagiais momentais, kuriuos atsimenu ir kuriais galbūt didžiuojuosi. Vienas iš tokių buvo prieš dešimt metų R. Lileikio sukurtas dokumentinis filmas apie Užupį, jo gimimą („K+M+B“). Tas darbas nėra kažkuo išskirtinis, tačiau nuotaika, kurią pavyko perteikti, – tikrai ypatinga. Tačiau kai turėjau sukurti muziką Arūno Matelio filmui apie leukemija sergančius vaikus („Prieš parskrendant į žemę“), atsimenu, pažiūrėjęs filmą likau taip sukrėstas, kad kelias savaites negalėjau prisiversti imtis darbo. O dėl „Tado Blindos“ galiu pasakyti, kad kiekvienas kompozitorius turėtų svajoti apie tokio žanro filmą, nes tai visiškai kitokia patirtis. Net nežinau, ar būčiau su šia užduotimi susidorojęs, jei mano užnugaryje nebūtų tų kitų trisdešimties filmų.

– Kaip atsidūrėte kino kompozitorių gretose?

– Kinas kaip viena iš meno formų mane žavėjo nuo vaikystės. Buvau 22-ejų, kai mane pakvietė į Lietuvos kino studiją sukurti muzikos vaidybiniam filmui „Atostogos“. Už tai turėčiau padėkoti Laimiui Vilkončiui, nes jis mane pasiūlė režisierei Audronei Slavinskienei. Nuo tos dienos pajutau savo gebėjimą tuose bėgančiuose kadruose įžvelgti, kokia muzika galėtų juos dar labiau atskleisti. Tai mane „užkabino“, ir štai su tam tikromis pertraukomis jau dvidešimt metų esu šiose gretose. Man tai labai patinka.

– Tačiau, regis, tos sėkmės, kokios sulaukėte Sąjūdžio metais sudainavęs „Kokia nuostabi, Lietuva, esi, kaipgi nemylėt mums tavęs?“, dar nepavyko pakartoti?

– Išskirtiniu savo darbu laikyčiau 1996 metais pasirodžiusį albumą „Requiem“, kuris buvo pripažintas geriausiu ir pelnė „Bravo“ premiją. Tai buvo nekomercinis darbas, todėl kūrybiškai labai įdomus. Labiausiai džiugina tai, kad jau prabėgo daug metų, o jis nepaseno nei idėja, nei skambesiu.

– Vis dėlto sutikite, jog net šis darbas jūsų neiškėlė į aukštumas taip, kaip ta nepriklausomybės priešaušryje suskambėjusi daina...

– Žinoma, nes ta daina tiesiog buvo pagimdyta laikmečio aktualijų ir dėl savo idėjos greitai „išėjo“ į plačiąją auditoriją. Tai buvo išties išskirtinė daina. Ją sukūriau mokydamasis paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, kai jau pleveno nepriklausomybės vėjas. Neoficialiai ji daug kur buvo atliekama, o per steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą tapo savotišku himnu. Be to, ši daina – kartu ir mano šeimos istorija. Mano senelis, kiti man artimi žmonės buvo skaudžiai nukentėję nuo to režimo, kuriuo mes gyvenome. Man norėjosi išlieti tą širdgėlą, norėjosi tos laisvės. Tada aš negalvojau apie jokį populiarumą, man buvo nesvarbu, ar ji atneš šlovės ir pinigų. Mąsčiau tik apie tai, ką noriu pasakyti. Netikėjau, kad ta daina taps tokia populiari. Vienu metu ji man atrodė jau taip nuvalkiota, kad net maniau, jog bus sunaikinta. Tačiau atlaikė tą sunkų laiką ir ramiai nugrimzdo į praeitį.

– Ar tada jums, vos sulaukusiam brandos, buvo lengva atlaikyti tą užplūdusią populiarumo audrą?

– Aišku, kai dažnai rodo per televizorių, transliuoja visos tuo metu dar negausios radijo stotys, atpažįsta gatvėje, kviečia koncertuoti, jaunam žmogui gali susisukti smegenys, nes apie save gali pradėti galvoti per daug gerai ir daugiau nieko gyvenime nepasiekti. Man tai buvo didelis iššūkis, tačiau atsilaikyti ir nepasiduoti tai psichozei padėjo klasikinės pakraipos kompozicijos studijos Muzikos ir teatro akademijoje, taip pat šeimos požiūris. Po kelerių metų nustojau koncertuoti, nes norėjau kitokios veiklos – rimtesnė muzika mane domino labiau nei dainos.

– Nepriklausomybės priešaušryje visi turėjome savo šalies viziją. Ar jūsų vizija labai skyrėsi nuo dabartinės tikrovės?

– Vienybė, kuri viešpatavo tuo metu, man buvo ypatingas dalykas. Šiandien panaši vienybė išryškėja nebent per kokias nors labai svarbias krepšinio rungtynes. Neabejoju, kad ta vienybė vėl suvešėtų, jei šaliai iškiltų rimta grėsmė. Tada tikėjau, kad vienybė mus lydės visą gyvenimą. Įsivaizdavau, kad valstybė bus kitaip tvarkoma. Dabar yra gražių momentų, tačiau būta ir yra daug neteisingų sprendimų, dėl ko mes visi kenčiame. Galbūt tai normalu – tas sovietinis penkiasdešimties metų bagažas padarė savo ir, matyt, dar nemažai metų prireiks, kad jo atsikratytume.

– Koks žmogus jums yra tikras patriotas?

– Tas, kuris neišvažiuoja iš šalies sunkiu jai momentu ir stengiasi savo darbais bei mintimis padaryti viską, kad tik tėvynėje būtų geriau.

– Tačiau iš Lietuvos jau išvažiavo šimtai tūkstančių...

– Negaliu sakyti, kad jie išvažiavo blogiausiu savo šaliai metu. Jie išvažiavo dėl įvairių priežasčių – ekonominių ar norėdami pamatyti pasaulį. Jeigu jie grįžta – labai gerai, jeigu ten „užsikabina“ ir dirba nepamiršdami savo tėvynės – irgi labai gerai. Jokiu būdu nepeikiu išvažiavusiųjų, aš tik džiaugiuosi už tuos, kurie grįžta su viltimi kažką nuveikti, kad čia visiems būtų smagiau ir šilčiau.

– Pats niekada neplanavote išvažiuoti?

– Man tenka pakeliauti, bet aš visada galvojau likti namie ir svajojau, kad užsieniečiai manęs ieškotų čia, jeigu tik matytų, jog galiu jiems būti naudingas.

– Per gyvenimą jūs žengiate su savotiška dainos „Lietuva“ etikete, jūsų tėtis Jonas Mašanauskas taip pat ją turėjo – „Senieji Vilniaus stogai“. Kokių dar malonių sutapimų likimas jums atseikėjo?

– Dar vienas sutapimas, kad aš, kaip ir mano tėvelis, dirbu garso srityje. Daugiau panašumų tikriausiai nerasčiau.

– Kaip „užsikabinote“ už minties įkurti garso įrašų studiją „UP Records“, į kurią ir pakvietėte pokalbio?

– Galima sakyti, kad esu užaugęs studijoje. Mano tėvelis dirbo Lietuvos radijo vyriausiuoju garso režisieriumi. Aš dažnai ten būdavau, matydavau, kaip vyksta įrašai, girdėdavau puikius klasikos ir estrados atlikėjus. Mane domino garso kultūra, garso įrašai, tad atsiradus galimybėms 1995 metais nutariau išbandyti save kaip garso režisierių ir su bičiuliu Algimantu Kupčinsku įkūrėme eksperimentinę garso dizaino studiją.

– Savo tinklalapyje skelbiate, kad ji vienintelė tokia Baltijos šalyse...

– Mes vieninteliai šiame regione turime „Dolby“ licenciją. Aukščiausio lygio erdvinis „Dolby“ kino filmų garsas sukuriamas tik čia –„UP Records“.

– Nuo to momento, kai buvote vadinamas laisvės šaukliu, praėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Kas reikšmingo per tą laiką įvyko jūsų asmeniniame gyvenime?

– Reikšmingiausias dalykas – mano keturi vaikai, kuriems dabar nuo septynerių iki dvidešimties. Turiu tris dukras ir sūnų. Tikrai puikus jausmas dalyti meilę vaikams ir justi, kaip ji sugrįžta...

– Ar jie taip pat draugauja su muzika?

– Nežinau, ar pasirinks profesionalių muzikantų kelią, bet visi turės muzikinį išsilavinimą, kuris jiems, kad ir ką darytų gyvenime, tikrai pravers. Vyriausioji Agota – Muzikos ir teatro akademijos menų vadybos pirmakursė, Marija – M. K. Čiurlionio menų mokyklos šeštokė, ji ten mokosi griežti smuiku, o Pijus Titas – tos pačios mokyklos trečiokas, violončelininkas. Mažoji Uršulė dar tik bandys stoti į menų mokyklą.

- Ar jūsų žmona buvo viena iš jūsų ištikimų gerbėjų tais laikais, kai išgyvenote sėkmės valandą?

– Mano žmona Miglė tikrai nebuvo iš tų alpstančių mano gerbėjų. Ji – tiesiog man skirtas žmogus, nors ir nėra menininkė. Esu jai labai dėkingas už labai gražią ir taiklią kritiką.

– Kas dar, be muzikos, jums gyvenime teikia didelį džiaugsmą?

– Buvimas su savo vaikais, bendravimas su artimais žmonėmis, gamta. Tik gaila, kad tam laiko ne visada užtenka. Tačiau vasara artėja ir būtinai stengsiuosi palaikyti nuo seno puoselėjamą tradiciją – su šeima paatostogauti gražiausiame man pasaulio kampelyje Nidoje.

– Ar ateityje negalvojate vėl užkopti ant scenos?

– Nebent kokiam keistai įdomiam projektui, kurį sumąstyčiau su draugais, bet šiaip aš nepasiilgstu scenos, nes esu labiau studijos žmogus.

– Ką grandiozinio jums norėtųsi dar nuveikti savo gyvenime?

– Norėčiau save realizuoti operoje. Tik nežinau, ar jau greitai, ar dar reikės palaukti.