Ar kinas mūsų šalyje gali tapti verslu, koks dabar yra kinematografijos pasaulis ir kaip gimsta filmų idėjos, kalbamės su pašnekovu.
- Sakykite, kada ir kodėl savo gyvenimą susiejote su kinu?
- Baigęs tapybą Vilniaus dailės akademijoje stažavausi ir dirbau Vokietijoje. Ten, galima sakyti, ir užsikrėčiau kinu. Šiaip savo gyvenimo su kinu nesieju. Gyvenimas nuo jo nepriklauso. Greičiau yra priešingai – kinas priklauso nuo gyvenimo.
Kinas mano gyvenime atsirado seniai. Pamenu, su draugu išgėrėme kelis litrus vyno ir ekranizavome pirmą scenarijų. Kinas man – tai kūrybos priemonė ir tam tikra pažinimo forma. Iš viso esu pastatęs 11 trumpametražių ir du ilgametražius filmus.
- Jums filmų kūrimas yra daugiau hobis ar savotiškas verslas?
- Filmų kūryba ir gamyba man teikia didelį pasitenkinimą ir nuo mano finansinės padėties nepriklauso. Su kinu dirbu ir į jį investuoju, nes tai artima mano sielai ir gerai pažįstama sritis.
- Ar tikėjotės, kad filmai „Zero“ sulauks tokio populiarumo?
- Tai buvo bandymas tikėjimu kurti tokią tikrovę. Kai taip atsitiko, patyrėme tikrovės satisfakciją.
– Kaip manote, kodėl jie tokie populiarūs?
– Populiarumą lėmė stočiokiškas aktualumas. Šie filmai pasakoja apie realų gyvenimą. Jie atvirai kalba apie šių dienų žmonių problemas. Tai, galima sakyti, sutirštintas reiškinys apie mus visus.
– Kodėl kuriate tokius siužetus? Ar jau buvo pabodę saldūs filmai? Norėjote įnešti naujovę į lietuviško kino pasaulį?
- Aš tiesiog įjungiu fantaziją ir kalbu apie tai, kas skauda. Lietuviškas kinas tikrai nebuvo akstinas spręsti jo problemų. Pastaruoju metu apskritai stengiuosi neskirstyti filmų į lietuviškus, rumuniškus ar Holivudo. Filmai tiesiog būna arba geri, arba prasti, o įdomiausia, kad kiekvienas jų vis tiek turi žiūrovų.
- Kaip ir kodėl kilo idėja kurti „Zero“?
- Tiksliai nepamenu, bet tai tikrai nebuvo skausminga. Sugalvoti ir sukurti yra gana skirtingi procesai. Kalbant atvirai, tai buvo spontaniška. Šio filmo žanras man yra artimas, o kartu tai ir eksperimentas. Galiu pasakyti, kad iš prigimties esu mirtinas formalistas. Kurdamas filmą visada pasikliauju intuicija. Potraukis stebėti smurtą ir pornografiją yra universalus įgimtas bruožas, būdingas ne tik mūsų kultūros žmonėms.
- Kokių tikslų turėjote kurdamas filmus „Zero“?
- „Zero I“ buvo festivalinis filmas. Ši juosta yra tam tikra reakcija į aplinką. Kadangi „Zero“ filmai turi daugiau socialinę potekstę, juose ir kalbama apie tai, kas dedasi mūsų tėvynėje.
- Kodėl filmo pavadinimas „Zero“? Ką jis reiškia?
- Nulis visada reiškia nulį. Juo viskas prasideda ir viskas baigiasi. O pavadinimu ne visada užkoduojama filmo idėja.
- Kiek kainavo sukurti šiuos filmus ir iš kokių lėšų jie finansuoti?
- Filmai finansuoti privačiomis lėšomis. „Zero I“ uždirbo „Zero II“, o šis – „Zero III“.
- Ar šie filmai buvo rodomi užsienyje?
- Taip, filmą su teisėmis į DVD leidybą, televizijos transliacijas ir pasirodymą kino teatruose įsigijo keletas užsienio platintojų iš Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų užsienio šalių.
- Sakykite, ar Lietuvoje įmanoma pakankamai uždirbti iš kino?
- Lietuvoje kol kas nėra nei rinkos, nei kino, kuris gebėtų uždirbti. Dėl rinkos – akivaizdu, kad šansų jokių nėra, o dėl kino gamybos perspektyvų, manau, yra. Tai priklausys tik nuo sugebėjimo idėjomis sudominti svetimas, bet didesnes rinkas. Apskritai apie Lietuvos kiną norėčiau manyti geriau. Jis turi du labai prastus pagrindinius kino procesui plėtoti reikalingus pagrindus – mokyklą ir rinką.
- Filmai „Zero“ pristatomi kaip kriminaliniai, komedijos ir dramos. Ar tai išties filmai, jungiantys įvairius žanrus? Kokia jūsų nuomonė apie jų žanrą?
- Tai gryni juodosios komedijos pavyzdžiai. Juodoji komedija dažnai suvienija visiškai skirtingus žanrus ir yra ganėtinai patogi žanro eksperimento prasme. Mano nuomone, tai pats sudėtingiausias ir įdomiausias žanras.
- Kokie Lietuvos ar užsienio režisieriai jums patinka?
- Labiausiai mėgstu Tomą Tykwerį, Gasparą Noelį, Aleksejų Balabanovą ir Quentiną Tarantino.
Statistiniai duomenys:
Kino filme „Zero“ apsilankė apie 6000 žiūrovų. Jis surinko per 63000 litų.
„Zero II“ apsilankė apie 72000 žiūrovų ir surinko beveik 935000 litų.
Psichologo komentaras
Kodėl šiandien smurtas televizijoje ir kine toks populiarus ir ar iš tiesų, kaip sako režisierius, tai yra mūsų nūdiena, komentuoja psichologė Birutė Kasputytė.
Iš prigimties žmogus nėra nei žiaurus, nei agresyvus. Vienareikšmio atsakymo dėl ko žmonės vienaip ar kitaip smurtauja bei elgiasi žiauriai ir agresyviai nėra. Plačiąja prasme agresiją lemia tiek psichologiniai, tiek ir biologiniai veiksniai. Kai kurie autoriai teigia, kad žmonių agresyvumas kyla iš instinktų, kurių negalima išmokti. Jeigu žmonės savo energijos neišlieja tinkamais būdais (pavyzdžiui sportu), ji gali „sprogti“. Dar labai įdomus aiškinimas yra tas, kad smurtą lemia žmogaus patiriama frustracija – trukdymas pasiekti kažkokio tikslo. Pavyzdžiui, darbuotojas prašo pakelti atlyginimą, o vadovas nesutinka arba žiūrint įdomią televizijos laidą tuo metu kažkas paskambina į mobilųjį telefoną ir panašiai. Manoma, kad frustracija veda žmones į agresyvumą, tačiau tai, žinoma, priklauso ir nuo žmogaus asmenybės.
Vienas svarbiausių agresyvų elgesį lemiančių psichologinių veiksnių yra išmokimas. Žmonės mokosi stebėdami vieni kitus. Pavyzdžiui, stebėtas elgesys smurtinių scenų televizijos ekrane metu nebūtinai gali pasireikšti iš karto pasižiūrėjus filmą, tačiau tikėtina, kad pasireikš vėliau. Labai svarbus dalykas yra tai, kad jeigu už smurtines scenas yra sulaukiamas dėmesys (pavyzdžiui, daugybė žmonių žiūri filmą, kuriame gausu smurtinių scenų), tai panašu, kad jos sulauks vis daugiau ir daugiau palaikymo iš kitų asmenų.
Smurtas ir agresyvumas šiandien itin populiarus tiek žiniasklaidoje, tiek ir kine todėl, kad žmonės yra mokomi agresyvaus elgesio būdų. Tokiu būdu žiūrovai susikuria nuostatą, kad pasaulis yra grėsmingas, nedoras ir neverta kitų gailėtis.
Kai kurie tyrinėtojai diskutuoja, kad iš tiesų tai nėra agresyvaus elgesio priežastys - juk žmones gali veikti ne tik televizija ar žiniasklaida, bet ir labai daug kitų veiksnių. Tačiau vienokiu ar kitokiu būdu masinis smurto propagavimas yra tylus visuomenės pritarimas demoralizuojantis visą žmoniją. Pastebime, jog formuojasi nuostatos, kad smurtas yra labai paplitęs, o tai reiškia, kad toks elgesys tampa tarsi normaliu ir priimtinu mūsų gyvenime.
Straipsnių "Šiaulių mafijos verslas, kaimiečio utopija ar sumanaus optimisto planas?" ir "TOP 11 kūrybingiausių pakuočių dizaino sprendimai" ieškokite "bzn start" gegužės mėnesio verslo žurnalo numeryje.
