Domina kurortai ir pieno produktai

Istoriniame Sankt Peterburgo pastate Smolnyje, kur dabar įsikūrusi visa miesto valdžia su gubernatoriumi Georgijumi Poltavčenka, o iki Spalio revoliucijos veikė Smolnio kilmingųjų mergaičių institutas, įvyko abiejų miesto delegacijų susitikimas ir trumpa spaudos konferencija. 

Susitikime kalbėdamas A. Zuokas pasakė, kad labiausiai abu miestus dominančios bendradarbiavimo sritys yra turizmas, verslas ir kultūrinis bendradarbiavimas. Gubernatorius G. Poltavčenka kalbą pradėjo nuo to, kad Sankt Peterburgo gyventojai labai vertina ir mėgsta lietuviškus pieno produktus, todėl jų miesto parduotuvėse galėtų būti ir daugiau. Penkiamilijoninio miesto gyventojus domina Lietuvos kurortai ir galimybės juose gydytis bei ilsėtis, taip pat Sankt Peterburgo atstovai iš vilniečių norėtų pasimokyti, kaip saugoti istorinį kultūros paveldą. 

Abiejų miestų vadovai sutarė, kad į šį bendradarbiavimą galėtų įsitraukti smulkieji verslininkai, galima būtų steigti bendras įmones, specialius paviljonus Vilniuje ir Sankt Peterburge, kur būtų prekiaujama paklausiais produktais, galbūt įsteigti po prekybos centrą Vilniuje ir Sankt Peterburge.

Prašo naikinti vizas 

Į DELFI portalo klausimą, ką reikėtų daryti, kad visi šie planai neliktų tik planais ir bendradarbiavimas įgautų pagreitį, gubernatorius G. Poltavčenka atsakė: “Sankt Peterburgo gyventojai yra pasiruošę atverti pinigines pirkdami kokybiškus lietuviškus produktus bei poilsiui geruose kurortuose ir viešbučiuose, tačiau tam trukdo vis dar neišspręstas vizų klausimas. Šiuo metu vyksta derybos tarp Rusijos ir Europos Sąjungos. Norėtume, kad būtų panaikinti bendradarbiavimo ir bendravimo barjerai, kurie egzistuoja dėl to, kad reikalingos vizos. Reikėtų siekti bevizio režimo ir sprendžiant šią temą turėtų daugiau prisidėti žiniasklaida. Nors vizų gavimas iš Lietuvos į Rusiją ir iš Rusijos į Lietuvą bei kitas mūsų kaimynes, Europos Sąjungos nares, supaprastintas, bet vis tik tai dar per didelis barjeras, trukdantis efektyviai bendradarbiauti ir ekonomikos, ir turizmo, ir kultūros srityse. Ne tik mes, bet ir jūs, žiniasklaidos atstovai, nuolat turite politikams priminti, kad būtina spręsti vizų problemą”. 

A. Zuokas oficialiame susitikime nestokojo ir humoro - pažadėjo G. Poltavčenkai padovanoti oranžinį dviratį, kuriuo būtų galima važinėtis ilgais Smolnio koridoriais.

Vilniuje bus “Ermitažo” filialas

Tos pačios dienos vakare prasidėjo ir Vilniaus dienų kultūrinė dalis. Kino teatre “Rodina” (“Tėvynė”) buvo pradėti rodyti Jono Meko filmai. 

Kitą dieną garsiajame meno ir kultūros muziejuje “Ermitaže” pasirašytas Vilniui reikšmingas ketinimų protokolas. “Ermitaže”, kabančiame sode, kuris dar oficialiai neatvertas lankytojams ir kuriame dar nebuvo pasirašyta jokia sutartis, A. Zuokas ir “Ermitažo” direktorius M. Piotrovskis pasirašė ketinimų protokolą dėl “Ermitažo” filialo steigimo Vilniuje.

Projektas turi būti įgyvendintas iki 2015 metų. Šis kultūros projektas, M. Piotrovskio nuomone, tikrai išskirs Vilnių iš kitų regionų, pritrauks turistų, juk filiale Vilniuje bus eksponuojami įvairūs „Ermitažo“ meno šedevrai. 

Susitarime taip pat numatyta kitais metais „Ermitaže“ surengti Fluxus pradininko J. Mačiūno darbų parodą. Tai tik dalis „20/21” programos, kurios tikslas oranizuoti XX ir XXI amžiaus menininkų parodas. 

A. Zuokas patikslino, kad „Ermitažo“ filialas Vilniuje bus statomas dešiniajame Neries krante, kur formuojamas meno galerijų trikampis – jau veikia Nacionalinė dailės galerija, įsikurs mecenatų V. ir D. Butkų mecenuojamas Modernaus meno centras.

Rūmuose karaliauja Saukų šeima

Nors tapytojai Šarūnas ir Nomeda Saukos bei jų sūnus skulptorius Mykolas jau išvažiavo namo, Sankt Peterburgo Rusų muziejaus Marmuriniuose rūmuose liko jų darbų paroda, į atidarymą sutraukusi kelias dešimtis peterburgiečių meno mylėtojų, kurie ne tik apžiūrėjo parodą, bet ir įsigijo jų dailės albumą bei kantriai rikiavosi į eilę laukdami menininkų autografų. 

Kai publika plūstelėjo į sales, kur eksponuojami Saukų darbai, Š. Sauka liko stovėti nuošalyje, koridoriaus gale. Nė kiek tuo nesistebėjau, žinodama apie dailininko kuklumą ir jo nenorą afišuotis. Paklaustas, kaip jaučiasi parodos atidaryme mieste, kurio gyventojai išlepinti gero meno, Š. Sauka jam būdingu stiliumi atsakė: „Šios parodos išskirtinumas, kad mes trise pirmą kartą pristatome savo darbus už Lietuvos ribų, išskirtinėje vietoje. Vienas gal apskritai būčiau neberengęs parodos. Nebeįdomu, parodos man nebeįdomios, įdomiausias pats procesas, kai dirbi. Įdomu tapyti ir tapant patirti kažkokius nuotykius. 

Parodų neberengiu ir Vilniuje. Mano darbų dabar galima pamatyti nebent kokiuose Lietuvos užkampiuose – pernai buvo Dusetose, keletą darbų eksponuoju Panevėžyje. Vilniaus menotyrai dvokia iš burnos. Niekam ten niekas neįdomu – neatskiria, kur galva, kur subinė. Žinoma, suprantu, kad kartais privalau surengti parodas. Dėl to ir čia važiavau, tad - imkite mane ir skaitykite. Komercinė pusė mane irgi mažai domina. Parduodu paveikslą ir gyvenu, baigiasi pinigai – parduodu kitą. Man daug nereikia“. 

Jaunasis Sauka, Dailės akademijos studentas, taip pat iš karto pasako, kad nėra šnekorius. Į klausimą, ar džiaugiasi pakviestas eksponuoti darbus mieste-muziejuje, jis atsako: „Turbūt, bet juk tai – tik paroda. Paroda yra kankynė, o malonumas ir džiaugsmas – darbas“.

Be dailininkų Saukų šeimos, Sankt Peterburge kultūrai atstovavo Neda Malūnavičiūtė, Petras Geniušas, Vytautas Labutis, Leonardas Bėkša ir kiti menininkai. Petropavlovsko tvirtovės kieme veikė Vilniaus amatininkų mugė, maisto produktus pardavinėjo „Marcėliukės klėtis“.

Atgabens Gintaro kambarį 

Vilniaus dienose Sankt Peterburge apsilankė ir Lietuvos ambasadorius Rusijos federacijoje Renatas Norkus bei kultūros atašė Faustas Latėnas. Kadangi ketinimų protokolai buvo pasirašyti būtent kultūros bendradarbiavimo srityje kultūros atašė paprašiau įvertinti susitikimą ir pamėginti paprognozuoti, ar bent dalis to apie ką, kalbėta, bus realiai įgyvendinta. F. Latėnas pasakė DELFI savo nuomonę apie dviejų miestų bendradarbiavimą ir nudžiugino unikalia kultūrine naujiena.
„Visos iniciatyvos - ir verslo, ir kultūros - sveikintinos, joms buvo ruoštasi ir kalbėta ne vienerius metus. Verslas ir kultūra eina paraleliai, juk būtent verslas dažnai padeda įgyvendinti kultūros projektus. Manau, kad darbas tęsis, nes tuo labai suintersuotas gubernatorius G. Poltavčenka.

Vasaros pabaigoje jau planuojamas abiejų miestų darbo grupių susitikimas. Neabeboju, kad kultūriniai projektai bus įgyvendinti, nes daug kas pasirašyta iki tol Rusijos ir Lietuvos kultūros ministrų – parodų rengimas, Lietuvos teatrų bendradarbiavimas su Sankt Peterburgo pagrindiniu teatro židiniu „Baltyjskij dom“ – apibendrino kultūros atašė.

Vienas iš įdomiausių bendro Vilniaus ir „Ermitažo“ muziejaus bendradarbiavimo rezultatų, nudžiuginsiantis visuomenę, apie kurį papasakojo F. Latėnas, – Gintaro kambario pristatymas Lietuvoje. „Kitais metais į Lietuvą iš Sankt Peterburgo bus atvežtas Gintaro kambarys. Tai unikali paroda ir unikalus atvejis Lietuvos kultūros gyvenime“, - sakė jis. 

Niekas tuo neabejoja. Belieka laukti Gintaro kambario, kurį Sankt Peterburgo 300 metų proga pagal išlikusias nuotraukas atkūrė miesto menininkai. Tikrasis Gintaro kambarys, kurį 1716 metais Rusijos caras Petras I gavo dovanų, dingo per Antrąjį pasaulinį karą ir nerastas iki šiol.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (88)