Monografijos autorės - Kauno technologijos universiteto profesorė Algė Jankevičienė ir Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkė Marija Kuodienė pirmą kartą detaliai analizuoja Lietuvos mūrinių koplytėlių architektūrą ir svarbiausius jų semantinius ir meninius akcentus - šventųjų skulptūrėles, aptaria liaudies tradicijų ir profesionaliosios kultūros įtaką koplytėlių kompozicijai, lygina su kitų šalių panašaus pobūdžio paminklais, išskiria savitus lietuviškų koplytėlių bruožus.

Miniatiūriniai bažnyčios, varpinės arba namo prieangio pavidalo statiniai - koplytėlės iš medžio ir akmens Europoje pradėtos statyti labai anksti, dar iki krikščionybės laikų. Ypač daug jų esama Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, taip pat ir Lietuvoje. Dažniausiai koplytėlės statytos prie kelių, kryžkelių, tiltų, laukų, sodybų, taip pat sukilėlių kovų, tragiškų nelaimių vietose. Prie koplytėlių būdavo meldžiamasi, jos gausiai dabintos žolynais, gyvomis ir dirbtinėmis gėlėmis, kaspinais, užuolaidėlėmis, kartais uždaromos įstiklintomis durelėmis.

Dažniausiai į koplytėles būdavo dedamos dievdirbių išdrožtos Šv. Mergelės Marijos, įvairių šventųjų statulėlės, pietos, krucifiksai, rečiau - paveikslai. Tikėta, kad tam tikrų šventųjų statulėlės saugančios nuo įvairių nelaimių. Pavyzdžiui, Šv. Jonas Nepomukas ir Šv. Jonas Krikštytojas saugodavę nuo nelaimių vandenyje, Šv. Florijonas - nuo gaisrų, Šv. Rokas - nuo ligų ir gyvulių kritimo.

Naujoje monografijoje daug dėmesio skiriama šventųjų figūrų meninės išraiškos, jų drožėjų kūrybinio braižo apibūdinimui.

Paveldo specialistams, kraštotyrininkams, visiems besidomintiems liaudies menu ir architektūra skirta knyga gausiai iliustruota nuotraukomis - nespalvotomis istorinėmis ir šių laikų spalvotomis.

Šaltinis
Kopijuoti, platinti, skelbti agentūros ELTA informacijas ir fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo draudžiama.
ELTA
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją