- Mariau, kas paskatino tave rinktis aktoriaus duoną?
- Aš jau nuo paauglystės norėjau stoti į teatro grupę. Net nežinau kodėl. Bet juk dažnai gyvenime įvyksta lūžis ir tada griebiesi lemiamo sprendimo bei kažką kardinaliai pakeiti. Taip atsitiko ir man. Kai sportavau (tuo metu lankiau akrobatiką), treneris man pasiūlė sudalyvauti operoje „Skrajojantis olandas“. Tai ir buvo kertinis momentas mano gyvenime. Man labai patiko kūrybinis procesas, repeticijos, jaudulys ir buvimas scenoje. Tad nusprendžiau žengti kitą žingsnį ir patekau į studentų teatrą. Tada mano motyvacija tapo dar stipresnė, ir po metų įstojau mokytis pas Gintarą Varną. Labai džiaugiuosi, kad teko dirbti būtent su juo.
- Ar G.Varną ir laikai mokytoju, kuris atvėrė tikrąjį teatro pasaulį? O gal – „Išvarymo” režisierių O.Koršunovą?
- Galima sakyti, taip: G.Varnas man parodė tikrąjį teatrą. Dar studijuodamas daug vaidinau jo spektakliuose. O su Oskaru viskas nutiko atsitiktinai: atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir labai dėl to džiaugiuosi. Tai buvo puiki nauja patirtis.
- Vaidini ir OKT, ir Vilniaus „Lėlės“ teatre, priklausai judėjimui „No Theatre“. Kuo kiekvienas iš jų ypatingas?
- Visi spektakliai man yra ypatingi. Kiekvienas turi savo atmosferą, aurą. Tačiau, be abejonės, visi jie turi ir skirtumų: kitokie vaidybos principai, stilius...
- O kaip atsidūrei Lėlių teatre?
- Pakvietė Gintaras Varnas, tad ir sutikau...
- „Auksinį scenos kryžių“ gavai už publikos numylėtinio Vandalo vaidmenį „Išvaryme“. Kaip pavyko susidraugauti su šiuo veikėju?
- Susidraugauti su šiuo herojumi man seniai pavyko ir tai nebuvo itin sunku: jis man labai artimas. Bet, manau, jau laikas su juo „pyktis“, kad nepriliptų jis man visam gyvenimui. O susidraugauti pavyko paprastai: gyvenimo patirtis dažnai padeda kurti personažus. Taip atsitiko ir man.
- „Išvaryme“ nagrinėjama emigracijos ir tautinio tapatumo tema. Kyla klausimas – kokias didžiausias Lietuvos visuomenės bėdas tu įžvelgi? Ar jos gali būti ilgai trukusios okupacijos padarinys?
- Taip, manau, okupacija paliko didelį randą lietuvių sąmonėje. Labai gaila, kad žmonės Lietuvoje pikti ir nepatenkinti. Daug kas žiūri tik savo daržą, į viską žvelgia labai įtariai. Atrodo, kad esame susisukę į kokoną ir bijome iš jo išlįsti. Dar vakar su kolegomis šnekėjome, kad lietuviai mano, jog jie blogiau gyvena nei žmonės Zimbabvėje. Bet, tikiuosi, su laiku viskas susitvarkys.
- O kam žmonėms apskritai reikia eiti į teatrą? Kad pabūtų prieš didelę tribūną, iš kurios jiems lyg pirštu baksnojamos problemos ir džiaugsmai?
- Veikiausiai tai ne tik didelė tribūna, nuo kurios galima grūmoti pirštu. Tai – taip pat ir pramoga, ir penas sielai. Manau, žmonėms paprasčiausiai reikia teatro.
Rūta Oginskaitė, „Menų faktūra“:
Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas – „Išvarymo” atrakcionas. Plastiškas, organiškas, lengvai atpažįstamas mušeikos keikūno tipas. Vandalo su Benu bendravimo improvizacijos net gresia virsti spektakliu spektaklyje. Ir tegu. Jiems taip gerai tai sekasi! Tuo labiau kad Mariaus Repšio vaidyba tiek natūrali, gyvybinga, lyg jo Vandalas iš gyvenimo tirščių į sceną atvestas. Joks tikras Vandalas jo „neišdurtų”.
Teatrologas Vaidas Jauniškis:
Mariaus Repšio Vandalą galėjai sutikti bet kurioje gatvėje (dažniau aplink stotį) Vilniuje, Kaune ar kur kitur, – jo eisena, keiksmai ir poelgiai sukuria tokį pilnakraujį personažą, kad net, regis, supranti jo mąstyseną. Sakralaus teatro apologetams į priekaištus galėčiau atkirsti – taip keikiasi tik personažas, ne aktorius, o tai skirtingi dalykai. Be to, čia M.Repšys nėra tik aktorius – jo pilna visur, jis užpildo visą scenos erdvę, jis yra jos animatorius (gyvintojas), nes tiesia šiurkštaus vandališko humoro tiltus tarp scenos ir salės, tarp veiksmo ir muzikantų. Ir vis dėlto tokie atsiribojimai jam nesutrukdo baigti personažo kelią ta tragiška nata, kai netekęs jo scenoje supranti, kad jau spėjai jį pamilti.
