Dažnas žiūrovas pamatęs tikras aistras, tikrus nuopolius ir nuodėmes operos scenoje, tai priskiria kūrinio interpretacijai ir režisieriui, bet ne pačiam kūrinio autoriui. Apie tai kalbiname režisierę Dalią Ibelhauptaitę, ką tik sugrįžusią į Vilnių “Manon Lesko” repeticijoms.
- Kas buvo Jūsų įkvėpimas tokiam drąsiam sceniniais sprendimais operos pastatymui? Kurtizanės, kortos, seksas, perversinė prabanga…
- Aš niekada nieko neišgalvoju šiaip sau… Didžiausias mano įkvėpimas buvo paties Pučinio gyvenimas ir jo mintys. Gal dėl ypatingo jo kuriamos muzikos grožio žmonės įsivaizduoja jo pasaulį kaip romantizuotą, be aštrių kampų, gan sentimentalų, kuriame nėra nieko žemiško, o jo herojes - trapias, tyras ir nekaltas. Kai kas jį mato kaip stikliniame gaubte gyvenusį idealizuotą naivų romantiką.
Iš tikrųjų tai žiauriai toli nuo tiesos. Pučinis pats visą gyvenimą buvo nuodėmingas. Jį pastoviai drebino aistros ir skandalai, pavydas ir kerštas, jis buvo kaltinamas ištvirkavimu, vyrą persekiojo jį mylėjusių moterų savižudybės ir net grėsė kalėjimas.
Pučinis pukiai suprato meilės geismą ir jo sukeltas gyvenimo tragedijas, nes pats 17 metų gyveno su už kito vyro ištekėjusia Elvira Bonturi - dviejų vaikų motina, kuri, nepaisydama visuomenės nuomonės ir pasmerkimo, dėl kompozitoriaus paliko ne tik savo turtingą ir įtakingą vyrą, bet ir dviejų metų sūnų.
Nepaisant tokios didelės Elviros aukos, Pučinio trauka kitoms moterims išliko jo “nepagydoma liga” - jis pastoviai turėjo jaunesnių meilužių. Kai skaitai jo laiškus ir to meto žmonių prisiminimus, matai, kad daugelis moterų jo operose primena jo realias drauges, kad jis sąmoningai ar nesąmoningai užmegzdavo ryšius su jaunomis merginomis, kurios turėjo panašių bruožų, kaip jo tuo metu kuriamos operos herojės.
Pučinio romanai dažnai pasibaigdavo ir tragedijomis - jo tarnaitė Dorija Manfredi nusižudė, jis turėjo nesantuokinį sūnų, kurį slėpė visą gyvenimą...
„Aš esu aistringas laukinių paukščių, operos libretų ir patrauklių moterų medžiotojas“, - yra Pučinio žodžiai... ką jau čia bepridursi (juokiasi).
Asmik Grigorian antroje operos dalyje vilkėdama kalinės drabužį, labai įtaigiai kuria atgailaujančios Manon paveikslą – po tokio kiekio įspūdingų suknelių ir deimantų šokiruojantis kontrastas pamatyti Manon su kalėjimo uniforma...
Manon sumoka aukščiausią kainą už savo klaidas... Pučiniui jo kuriamų moterų herojų istorijose didelę reikšmę turėjo atpildas, ta kančios kaina, kurią jos turi sumokėti už meilę ir viltis, už laisvę ir norus. Kompozitorius visada piešė savo herojes su užuojauta, bet suteikdavo joms daug kamuojančio kaltės jausmo – už viską privalai sumokėti...
Manon jis atskleidė viską, kas moteryje žaviausia ir viską, kas žemiausia... Gal dėl to Manon istorija ir traukė tiek daug menininkų, kad joje sutelpa viskas – ir angelas, ir velnias...
Jos atgaila nuoširdi ir tikra... na, o dėl kalinių kostiumų, tai čia jau Juozo Statkevičiaus sugebėjimai – kiek žinau jis labai ilgai ieškojo autentiškos medžiagos, iš kurios buvo siuvami kalinių drabužiai, ir, atrodo, ją surado kažkur tikro kalėjimo sandėliuose...
Jūs jau antrą kartą imatės Dž. Pučinio operų. 2006 metais pastatyta “Bohema” ir štai dabar “Manon Lesko”. Kuo Jus traukia Dž. Pučini kūryba?
Man labai artimi Pučinio kūrybos idealai – muzikos ir teatro vienybė. Jam jaudinanti, sprogstanti emocijomis scenos drama buvo vienodai svarbi, kaip ir muzika. Jis siekė papasakoti žiūrovams suprantamas be žodžių istorijas ir įsiskverbti į sielos gelmes.
Pučinio sudėtingos psichologijos personažai yra persunkti jo paties spalvingo gyvenimo patirtimi, todėl juose telpa viskas – nuo didžiausios tamsos ir nuodėmės iki stulbinančios šviesos ir emocinio pakilimo. Emocinė amplitudė nereali...
