Ne kiekvienas žiūrovas, nustebintas įsimintino reginio scenoje, susimąsto apie atskiras to reginio sudedamąsias dalis. Pavyzdžiui, retai kas atkreipia dėmesį į grimą, nes jis dažnai įsivaizduojamas arba kaip bendra kostiumo dalis, arba kaip nematomas žmogaus veidas.
“Bohemiečių” spektakliuose grimui visada skiriama labai svarbi vieta. Jį kuria pats kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Jam padeda net penkios grimo meistrės, iš kurių dvi kuria šukuosenas, o kitos trys - patį grimą. Pasiruošimas ir idėja atsiranda jau tada, kai kuriami pirmieji kostiumai, bet idėjų įgyvendinimo etapas labai trumpas. Scenoje grimas bandomas vos keturis kartus prieš premjerą, nes grimavimas iš pradžių trunka daugiau nei tris valandas. O juk reikia nugrimuoti ir sušukuoti daugiau kaip keturiasdešimt žmonių!
“Manon Lesko” grimas yra ypatingas, nes turi atitikti 1910 – 1915 metų paryžietišką dvasią, kai moterys buvo ekscentriškos, ryškios ir elegantiškos, o vyrai – pasitempę ir stilingi. Be to, kiekvienoje šukuosenoje dominuoja bangelės...
Premjeros dieną mums pasisekė praleisti užkulisiuose ir iš arti pamatyti visą grimo kūrimo procesą, kuriam vadovavo pats Juozas Statkevičius. Nė mažiausia detalė neprasprūsta pro Juozo profesionalias akis ir jis lyg eismo reguliuotojas užtikrintai vadovauja kelioms dešimtims artistų ir grimo meistrų, kad darbas vyktų žaibišku tempu – juk žiūrovai nelauks.
“Grimuojant teatre svarbiausia yra laikas – juk jeigu grožio makijažui gali skirti 30-40 minučių ar daugiau, tai teatro grimui turi daugiausia 10-15 minučių žmogui, jei nori kruopščiai ir gražiai padaryti”, – pasakoja pirmąkart su “bohemiečiais” dirbanti Laura Kreivytė. “Čia turi buti ryškus, greitas ir efektingas darbas.”
Trumpam užkalbinome ir grimo meistrę Ūlą Pakalniškytę, kuri dirba su “bohemiečių” trupe kiekviename spektaklyje.
Ūla, papasakokite koks grimas kuriamas šitame “Manon Lesko” pastatyme?
Tai bohemiškas XX a. pradžios įvaizdis. To laikmečio spalvinės tendencijos. Tai yra sudėtingas grimas, reikalaujantis istorinių žinių, įgūdžių. Reikalingas profesonalumas, kad švariai ir gražiai būtų viskas išpildyta. Šis grimas, lyginant su mūsų dienų makijažu, yra drąstiškas. Sunkiausia pritaikyti jį scenai, padaryti ryškų ir nesudarkyti žmogaus anatomijos. Bendrame kontekste su kostiumu ir šukuosena tai turi buti vientisas meno kūrinys. Nėra jokių atskirų, padrikų detalių. Viskas turi buti išpildyta “nuo a iki z”.
Jūs grimuojate “bohemiečius” nuo pat pirmosios “Bohemos”. Papasakokite, kuo skiriasi darbas su šiuo kolektyvu nuo darbo kituose teatruose?
Kiekvienas “bohemiečių” spektaklis yra kažkas naujo. Niekada nebūna paprasta. Iš tavęs visada reikalaujama profesonalumo ir kokybės. “Manon Lesko” pastatyme yra pristatomas visai kitas etapo tarpsnis, kuris yra pilnai išnaudojamas. Lengvesnių darbų pas “bohemiečius” nėra. Darbo ir idėjų visada labai daug.
Koks skirtumas, kai grimuoji žmones realiame gyvenime ir kai grimuoji artistus scenai?
Skirtumas yra žiauriai didelis. Teatre naudojamos visai kitokios medžiagos, čia visai kitas priėjimas. Gyvenime naudojame ploną liniją, scenoje ta linija yra storesnė, konkretesnė, ryškėsnė. Spalvų intensyvumas yra visai kitas. Grimavimas teatre tai yra sugebėjimas iš arti daryti tai, kas matytųsi iš toli. Juk net spalvos turi matytis scenoje. Tokiam darbui reikia labai rimtai pasiruošti.
