22 metų mecosopranui šį kartą tenka legendinio Paryžiaus miuzikholo Folies Bergère dainininkės, scenos žvaigždės ir užkariautojos vaidmuo. Juozas Statkevičius, įkvėptas 1910 metų Paryžiaus mados vėjų, jaunai solistei sukūrė ko gero patį įspūdingiausią šio pastatymo kostiumą ir galvos apdangalą.
Juk to meto Paryžiuje teatras, negalėdamas konkuruoti su labai išpopuliarėjusiu kinu, turėjo kurti vis avangardiškesnį, išskirtinesnį reginį žiūrovui. Geriausi to meto dailininkai (P.Poiret, Erte, L.Bakstas) perkėlė savo kūrybą į sceną dekoracijų ir kostiumų pavidalu – ypač į Folies Bergère, kur žiūrovai plūdo žiūreti ne senovinių operečių ar komedijų, bet tikrų šou, su įspūdingomis pusnuogėmis moterimis, egzotiškais kostiumais, metrinėmis stručių plunksnomis.
Su Lauros Zigmantaitės pasirodymu scenoje ir jos elegantišku ir rafinuotu madrigalo atlikimu žiūrovai turi galimybę nors trumpam pamatyti tų stilingų miuzikholo žvaigždžių pasaulį. Apie “Manon Lesko” pastatymą, muziką ir darbą su “bohemiečiais” kalbiname Laurą Zigmantaitę.
Laura, papasakokite apie save ir ką Jūs dabar veikiate?
Studijuoju LMTA klasikinį dainavimą pas prof. Reginą Maciūtę, esu trečio kurso studentė. Didžiąją laiko dalį užima studijos, kurias dažnai tenka derinti su įvairiais koncertais, pasirodymais, spektakliais, konkursais. Kaip trečiakursė turiu palyginus daug "pašalinės" veiklos. Tačiau ją vertinu labai teigiamai - tokia patirtis yra neįkainojama.
Jau ne pirmas pastatymas, kai mes Jus matome “bohemiečių” trupėje. Kaip jaučiatės šioje komandoje?
"Manon Lesko"- jau trečias mano darbas su "bohemiečiais" (prieš tai buvę - "Užburtoji fleita" ir "Katia Kabanova"). Tačiau jau nuo pirmojo spektaklio jaučiuosi taip, tarytum jie būtų mano šeima. Teko dirbti jau net su keletu režisierių, tačiau tokios kaip Dalia - dar nesu sutikusi. Ji kas dieną tiesiog stebina savo kantrybe, šiluma, begaliniu rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienam savo komandos nariui, net ir pačiam mažiausiam.
Niekada šiame kolektyve nesu susidūrusi su pasakymu "daryk taip ar anaip, nes taip reikia". Visuomet viskas išaiškinama su menkiausiomis smulkmenomis, būna apšnekėti visi "kas" ir "kodėl", tačiau tuo pat metu paliekama laisvės atlikėjui - kaip jaučia jis pats. Tai labai naudinga ypač man, jauniausiai, su kuria reikalinga ypatinga kantrybė. Kartais jaučiu, jog pritrūksta patirties tai šen, tai ten, ne visus reikalavimus pavyksta išpildyti 100%, tada labai išgyvenu, bijau nuvilti. Tačiau kolektyve esanti puiki atmosfera skatina tik dar labiau stengtis ir tobulėti.
Jūsų personažas “Manon Lesko” operoje pasirodo bene trumpiausiai scenoje, o padaro didžiausią ir įsimintiniausią efektą. Ar kada dar teko toks vaidmuo?
Be abejo, šis vaidmuo ypatingas. Visų pirma ypatingai graži yra "madrigalo" muzika, visų antra - įspūdingas kostiumas, prikaustantis žiūrovo akį. Mano visi vaidmenys kol kas nėra dideli, tačiau visi labai skirtingi. Vienur aš tarnaitė, kitur piktosios karalienės "pasiuntinė". Svarbu ne tai, kiek laiko praleidi scenoje, o kaip jį praleidi. Esu labai savikritiška ir savimi būsiu patenkinta tada, kai išėjusi kad ir su visai mažyčiu vaidmeniu, žiūrovui padarysiu įspūdį ne tik puikiu kostiumu, bet ir savo balsu bei vidine energetika (juokiasi).
Tiesa, Dainininkė vilki įspūdingiausią kostiumą – vien plunksnų karūnos plotis daugiau kaip 2 metrai. Kaip jaučiatės su tokia karūna ir kaip patenkate į sceną?
Kaip ir kiekvieną karūną, šią nešti yra didelė atsakomybė (juokiasi). Ją reikia labai saugoti, nes beveik metro ilgio plunksnos yra iš Prancūzijos. Užkulisiuose "kepurę" tenka nešiotis rankose - ji netelpa nė pro vienas duris... Su išėjimu taip pat turėjome daug bėdų - manėme, jog teks įropoti! Tačiau pro scenoje esančias duris šiaip ne taip įslenku gerokai pritūpusi ir atlenkta galva… Visada labai jaudinuosi dėl šio išėjimo…
Kokių kuriozų esate patyrus, vilkėdama tokį kostiumą? Kiek laiko užima Jūsų grimas?
Grimas - apie 20 minučių, dirba patyrę ir geri specialistai. Nemažai laiko užtrunka karūnos gabenimas į sceną, tačiau sunkiausias etapas, kai net sukaistu, yra nusilenkimai... Suknelės uodega nuolat painiojasi po kojomis, o metro ilgio plunksnomis vos pasukusi galvą "vanoju" kitiems solistams per veidus! Nusilenkti taip pat keblu.. Dabar jau su šia karūna susitaikiau - pirma pasuki galvą šonu ir tik tada eini.
Trečiame veiksme, kalėjimo scenoje, šalia Manon už grotų esate ir Jūs. Koks jausmas apima Jūsų dainininkę, kai iš pakylėtų iliuzinių padangių nusileidžia “ant žemės”? Kaip Jūs jaučiatės tada?
Iš tiesų buvo šaunus sumanymas Dainininkę pasodinti už grotų! Tai tarytum Manon likimo atkartojimas, juk ir Dainininkė gyveno lėkštą gyvenimą, skendintį prabangoje. Tai kaina, kurią tenka sumokėti kiekvienam išpuikusiam, vertybių netekusiam žmogui - savotiška gyvenimo pamoka. Kažkiek šioje kalėjimo scenoje galima įžvelgti ir ironijos - antrajame veiksme tiek Manon, tiek Dainininkė viena į kitą žvelgė iš aukšto, su puikybe, o dabar jos abi surakintos ant šaltų kalėjimo grindų. Kaip ir visos moterys, ten Dainininkė pasimetusi, ji nežino, kas jos laukia, ji nepratusi, kad su ja taip grubiai elgtųsi, tai ją piktina. Galbūt ji apmąsto savo poelgius ir prie ko tai privedė, tačiau nemanau, kad ji iš tų moterų, kurios gailisi ir atgailauja. Ji krenta, atsistoja ir tiesiog eina toliau.
