- Pirmiausia kaip suradote vieni kitus? Į kvartetą susibūrėte atsitiktinai, o gal buvote pažįstami jau ilgą laiką?
- Kolektyvo kūrybinė biografija prasidėjo 1981 m., kvarteto nariams dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Donato Katkaus kvarteto klasėje. Tuo metu kvartete griežė vien merginos, iš jų iki šių dienų darbuojasi tik antruoju smuiku griežianti Dalia Terminaitė. Entuziastingi studentai, kvarteto žanro fanai, vadovaujami ypatingo šios srities žinovo profesoriaus Donato, iškart pradėjo ruoštis pačioms rimčiausioms tuo metu Sovietų Sąjungoje varžyboms: visasąjunginiams A.Borodino styginių kvartetų konkursams (Taline bei Voroneže), kuriuose laimėjo diplomus. Tokio aukšto rango konkursų laureatams „uždarytoje“ Sovietų Sąjungoje iškart būdavo atveriami keliai į tarptautines scenas. Taigi atsirado puiki perspektyva ir niša tęsti kūrybinį kelią Kaune. Tuometinė (1988 m.) Kauno miesto valdžia apsisprendė įsteigti kvartetui darbo etatus. Beje, tai buvo pirmas atvejis, kai styginių kvartetas įsteigtas ne Kultūros ministerijos, o Savivaldybės. Tai suskaldė kolektyvą: du nariai norėjo sieti savo gyvenimą su Kaunu, kiti ketino pasilikti Vilniuje... Reikėjo surasti tinkamus muzikantus, ir šitaip pasiūlymą gavau aš. Taip ir pradėjau savo, kaip Kauno kvarteto nario, o vėliau – ir kolektyvo meno vadovo, kelią. Taigi susiradome vieni kitus ne „iš pirmo žvilgsnio“, o gyvenimo ir laiko patikrintomis aplinkybėmis. Kaip minėjau, Dalia Terminaitė griežia jau daugiau nei 30 metų, aš – 25-erius metus, kvarteto primarijus Karolina Beinarytė – apie 10 metų, o altininkė Eglė Lapinskė įsiliejo į kolektyvą prieš penkerius metus.
- Kaip renkatės grosimus kūrinius?
- Pasitaiko įvairių situacijų. Dažnai festivalių organizatoriai pasiūlo konkrečios epochos, šalies kompozitorių muziką, jau turėdami konkrečią festivalio koncepciją. Būna, kad tenka ilgai derinti su užsakovais (ypač užsienio) programą, kol surandame konsensusą. Būna, kad patys paprašome kompozitorių parašyti konkrečia tema kvartetą. Yra ir tradicinių, proginių kūrinių. Tarkim, Verbų sekmadienį jau dešimtmetį tradiciškai pasirodome Kauno arkikatedroje bazilikoje su Jozefo Haydno kūriniu „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai“, kurį komentuoja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
- Ar lengva įsijausti į atliekamą muziką? Juk vieno koncerto metu peršokti nuo lyriškos, verksmingos dramos prie triumfališko, džiaugsmu sprogstančio kūrinio nėra taip paprasta...
- Įsijausti į atliekamą kūrinį yra tiesiog privalu. Bet to maža. Turi gerai išmanyti tos epochos atlikimo tradiciją, jausti kūrinio formą. Peršokti nuo lyrikos prie patoso, kaip jūs sakote, nėra taip reta koncertuojant. Būtų nuobodu, jei skambėtų tik vienos nuotaikos muzika. Sunkiau yra, kai jauti, kad kūrinys, kurio premjera netrukus turi būti atlikta, nėra pakankamai subalansuotas. Tada „pagroti vien natas“ nesinori, ieškai, kaip surasti „kitą kampą“, kaip patraukliau pateikti kartais ne visai išbaigtą kūrinį. Ir, jei po atlikimo nesulauki priekaištų iš autoriaus, jis nuoširdžiai priima tavo požiūrį – tada jautiesi esąs tas reikalingas tarpininkas.
- Neapsiribojate vien scena: taip pat imatės ir teatro bei kino muzikos. Kuo skiriasi atlikimas, kuo ypatingas pats žanras?
- Tai – labai įdomus darbas. Įrašų studijoje turi mobilizuoti visas savo kūrybines ir technines priemones, nes dažniausiai autoriai ateina su eskizais ir tu turi skaityti tiesiog iš lapo. Turi stengtis kiek įmanoma tobuliau tai atlikti, nes labai daug laiko šlifavimui neskiriama. Kitaip nei tradicinėje scenoje vyksta muzikos atlikimas-įrašymas: groji su ausinėmis, girdi ne kolegą, kaip įprasta, o maketą (jau anksčiau įrašytą muziką). Tai yra varginantis, sunkus darbas, nes garsą intonuoti reikia labai įsitempus.
- Kokią žinią stengiatės perduoti grodami publikai?
- Aš grodamas stengiuosi sakyti: „Na, argi negražu, juk nuostabi muzika?“
- Kaip manote, ar muzikos kūrinio atlikimas nėra savotiška jo reprodukcija, perinterpretavimas?
- Kol muzikos kūrinys neatliktas atlikėjų – jo nėra. Todėl nesakyčiau, kad tai – reprodukcija. Kiekvienas atlikimas yra kūrinio originalas. Būna, kad susiklosto nepajudinamos tradicijos, ypač populiarių klasikinių kūrinių tempų, atlikimo manieros; tada atlikėjai, vieni – norėdami pabrėžti savo išskirtinumą, kiti – natūraliai, ieško kitokių išraiškų, kitaip perskaito kompozitorių užkoduotas mintis. Taigi manau, kad geras atlikimas visada bus tik originalas, o ne reprodukcija.
