Kelių milijonų dolerių vertės instrumento vagystės istoriją, nutikusią 1987-aisiais, P. Amoyalis prisimins dar daug kartų: „Atrodė, tarsi būtų pagrobtas vaikas. Žmogus, pavogęs instrumentą, buvo girdėjęs, kad tai yra vienas vertingiausių meistro A. Stradivarijaus smuikų ir tikėjosi jį pelningai parduoti“, - žurnalui „The Strad“ pasakojo P. Amoyalis.
Paaiškėjo, kad vagis buvo įsivėlęs į prekybą narkotikais ir, praėjus keliems mėnesiams po vagystės, nužudytas. Tačiau smuikas jau buvo atsidūręs vieno prekeivio antikvarinėmis vertybėmis rankose: „Jis taip pat tikėjosi, kad smuiką galės parduoti, tačiau po kelių bandymų suprato, kad niekas nesiryžta pirkti tokio vertingo instrumento“.
Smuiką atrado teisininkai, besispecializuojantys turto ir žmonių grobimo bylose. Po kelerius metus užsitęsusių derybų, kurias vedė profesionalus derybininkas, „Kochanski“ grąžintas P. Amoyaliui. Nuo to laiko su savo instrumentu nesiskiriantis atlikėjas šiuo smuiku grieš ir Vilniuje.
Mylimiausias J. Heifetzo mokinys: „Svarbu gebėti aukštumoje išsilaikyti“
Planuodamas koncertą, paprastai minutes skaičiuojantis P. Amoyalis koncerto organizatorius prašė būtinai numatyti kelias valandas, kad galėtų ramiai pasivaikščioti sostinės Maironio gatve. Šios gatvės 18-uoju numeriu pažymėtame name vaikystėje gyveno jo dėstytojas, vienas žymiausių visų laikų smuikininkų pasaulyje J. Heifetzas.
Dvidešimtojo amžiaus kultūros legenda J. Heifetzas garsėjo reiklumu ir sunkiu būdu, tad, kaip žurnalistams yra pasakojęs P. Amoyalis, stebėtinai sunkiai rasdavo norinčių tapti jo mokiniais. Net ir gabiausi studentai smuikininko ūmaus temperamento paprasčiausiai bijojo. Nuo pat vaikystės vadintas vienu tų, kurie gimsta kartą per kelis šimtus metų, aštuonerių P. Amoyalis išgirdo ir susižavėjo J. Heifetzo griežimu ir jau kitą dieną buvo tvirtai nusprendęs tapti smuikininku. Būdamas vos dvylikos jis atsiėmė Paryžiaus konservatorijos diplomą, o šešiolikos, sužinojęs, kad J. Heifetzas rengia perklausą ieškodamas perspektyvių mokinių, į ją atėjo.
„Jei būčiau smuikininkas, girdint J. Heifetzui, nedrįsčiau net derinti instrumento“, - kartą P. Amoyaliui prasitarė garsus violončelininkas, J. Heifetzo kolega G. Piatigorskis. P. Amoyalis tikėjosi, kad žymusis maestro sutiks jam dėstyti šešis mėnesius, tačiau jų bendras darbas tęsėsi net aštuoniolika metų. Šiandien P. Amoyalis yra vienas iš nedaugelio gyvųjų, iš arti regėjusių ir galinčių prisiminti ištisos muzikinės epochos simboliu laikomo smuikininko gyvenimą.
„Heifetzas sakydavo, jog laikas, kurį aukojame siekdami aukštumų, nėra svarbu. Svarbiau – kiek ilgai toje aukštumoje išsilaikoma“, - prisimena P. Amoyal. „Manęs dažnai teiraujasi, ar J. Heifetzas buvo geras mokytojas. Galiu pasakyti, kad tai priklausė nuo mokinio. Niekada nemėginau mėgdžioti J. Heifetzo stiliaus, tačiau kas kartą grodamas savęs klausiu, ką jis apie tai manytų. Turiu omenyje savo asmeninį indėlį į atliekamą muziką. Po tiek metų scenoje galiu pasakyti, kad nesu grojęs koncerto, kuriame nebūčiau 100 procentų nuoširdus“, - interviu „The Strad“ pasakojo smuikininkas. Pats P. Amoyalis talentingiausių pasaulio smuikininkų sąrašuose yra jau daugiau nei trisdešimt metų.
Lietuvoje smuikininkas lankosi antrą kartą. Vilniuje jis lankėsi 2001-aisiais, minint J. Heifetzo šimtmetį. Tuomet vienas mylimiausių J. Heifetzo mokinių griežė su Lietuvos kameriniu orkestru, dirigavo prof. S. Sondeckis.
Drauge koncertuosiantis pianistas Jean-Marc Luisada yra tarptautinio F. Chopino konkurso 1985-aisiais prizininkas, aktyviai visame pasaulyje koncertuojantis solistas ir prestižinės įrašų kompanijos „Deutsche Grammophon“ atlikėjas. Koncerte Vilniuje duetas atliks vienus gražiausių kamerinio smuiko repertuaro kūrinius: F. Kreisler, J. Massenet miniatiūras, C. Francko sonatą smuikui ir fortepijonui A-dur bei W. A. Mozarto sonatą smuikui ir fortepijonui K 454.
