„V. Rossi dainų temos universalios ir tuo pačiu naujos. Jos apie meilę, praradimą, seksualumą, brandą. Pirmą kartą nuo pat pastatymo pradžios dirbama su baleto trupe, aš stengiuosi sukurti Vasko pasaulį taip, kaip aš jį suprantu, ir mano svarbiausia užduotis – rasti būdą vizualiai, judesiais perteikti jo mintis. Nenaudoju tradicinės baleto kalbos, o ieškau išraiškos formų, kurias pasufleruoja dainos“, – savo interviu „La Scala“ teatre sakė choreografė ir režisierė M. Clarke, išgarsėjusi savo tarpdisciplininiu požiūriu į teatrą, šokį ir operą.
Pasak jos, šis projektas – didelis iššūkis. „Nors baletui yra parašytas scenarijus, jis praktiškai kiekvieną dieną rašomas iš naujo dirbant studijoje. Kaip choreografei man svarbu žinoti, kodėl atliekamas vienas ar kitas judesys. Man tai daug svarbiau nei pats judesys. Daugelis šokėjų neturi patirties repetuojant judesius suprasti jų sukeliamą jausmą, emociją, jų kokybę, tuo tarpu „La Scala“ šokėjai labai atviri aktoriniam darbui, kai ieškoma poteksčių, judesio priežasčių“, – sakė moteris.
Pradėjusi karjerą kaip šokėja ir šiuo metu ja tęsianti ne tik kaip choreografė, bet ir kaip teatro ir operos režisierė, 67 metų amžiaus M. Clarke statė šokio spektaklius su Nyderlandų šokio teatro, Čikagos Džofri (Joffrey) baleto, Amerikos baleto teatro, Ramberto, Martos Graham ir kitomis šokio trupėmis. Ji yra pelniusi prestižinį Brodvėjaus „Drama Desk“, du „Obie“, Los Andželo dramos kritikų ir keletą kitų apdovanojimų. Apie ją PBS televizija pastatė filmą „Marta Klark, šviesa ir tamsa“ („Martha Clarke, Light and Dark“).
