Pasak literatūrologų, knyga nepraranda aktualumo ir šiandien. Tai vienas nedaugelio kūrinių, kuriame aprašytas lietuvių menininkų tarpukario gyvenimas Paryžiuje, praneša LTV „Panorama“.
Žurnalistės ir rašytojos L. Janušytės romanas „Korektūros klaida“ pirmąkart išleistas „Sakalo“ leidykloje 1938-aisiais. Romaną ji parašė, kai gavusi stipendiją išvyko į Paryžių ir apsigyveno Lotynų kvartale. Ten ji susitiko kitus studijuojančius lietuvius, kuriuos taip pat aprašo romane. Jų prototipai lengvai atpažįstami.
Pagrindinė herojė – ji pati, bohemos atstovė, užkietėjusi rūkalė ir ūžautoja, aktorius Juozas identifikuojamas kaip Miltinis, dailininkai – Paulius Augius-Augustinavičius ir Viktoras Petravičius, kuris sukūrė ir knygos iliustracijas.
Pasak literatūrologės Solveigos Daugirdaitės, „Korektūros knyga“ – geriausias L. Janušytės kūrinys, kuris ir praėjus daugiau nei pusei šimtmečio nuo parašymo išlieka aktualus, atskleidžia tarpukario lietuvių gyvenimą Paryžiuje.
Tačiau 1938-aisiais knyga buvo sutikta nepalankiai, tuomet romano vertintojams neatrodė, kad rašytojas turi teisę rašyti kaip nori ir ką nori. L. Janušytė buvo apkaltinta, kad aprašydama savo bohemišką gyvenimą Paryžiuje, kompromituoja stipendiją jai suteikusią Švietimo ministeriją. Ir nors ir iki tol neturėjo gero vardo, nes buvo aštrialiežuvė, intrigantė, ji dar labiau susigadino reputaciją.
„Daugeliui atrodė, kad neteisingai parodyti lietuviai studentai, kad jie per mažai dirba, o daugiau lankosi po kavines ir dancingus ir ne bet kokius, o egzotiškus. Maža to, Liūnė save rodo nelabai dirbančią, miegančią iki pietų, ir, kas skandalingiausia, aprašo savo meilės nuotykį su juodaodžiu, ten jis vadinamas negru. Tai pirmas toks atvejis lietuvių literatūroje“, – pasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė S. Daugirdaitė.
Knyga įdomi ir kitu aspektu. Ją iliustravo tuomet tik pradedantis dailininkas V. Petravičius, vienas romano personažų.
„Akivaizdu, kad tų iliustracijų nesam įvertinę pakankamai savo dailės istorijoje. Visą laiką V. Petravičių aptarinėjome, interpretavome kaip liaudies dailininką, kuris sėmėsi įkvėpimo iš liaudies meno ir iliustravo liaudies pasakas „Gulbė karaliaus pati“ ir „Marti iš jaujos“, pirmiausia ir dairydamasis į liaudies meistrų kūrinius. Tačiau atidžiai pasižiūrėjus „Korektūros klaidos“ iliustracijas, taip nebeatrodo, matomas susidomėjimas vokiečių ekspresionizmu“, – pastebėjo menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė.
Leidžiant knygą iš naujo, tekstas redaguotas minimaliai, sušiuolaikinta rašyba ir skyryba, bet palikti žargonai ir barbarizmai, grąžinantys į XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį.
