Tie, kurie daro, yra m a t o m i. Taigi ir aš, nusiteikusi „pamatyti“ Eglę Vertelkaitę, pastebėtą gerokai anksčiau, užsuku į plačias Titaniko erdves. Ten iškart pasijuntu siūbuojama (tiesiogine prasme) laivo, kuris dar nežino jam numatytos lemties, todėl kurso nieku gyvu nekeis...
Nesvarbu, ar esi laivo keleivis, ar neišvengiamai nupuošiama eglutė, apima išties keistas jausmas – lyg nesvarumo, lyg netikrumo, lyg nesaugumo būsena, net grėsmės nuojauta. Bandžiau to atsikratyti. Vieną dieną. Antrą. Savaitę... Nepavyko. Nuėjau į Titaniką dar kartą. Tas pats. Tačiau kodėl? Juk viskas balta, erdvu, gražu, profesionalu, į r ė m i n t a.
Atsitokėjusi nuo kultūrinio šoko, kurį sukėlė nepriekaištingų rėmų didybė, ir nuvijusi šalin merkantilią (bjaurią, bet populiarią) mintį apie numanomą prekinę jų vertę, ėmiau, aišku, ieškoti m e n o – TOKIE rėmai JO (meno) tikrai yra nusipelnę.
O tada mane užslėgė „hamletiškas“ klausimas: „Tai kas gi yra tas menas?..“
Protinga būtų pripažinti – tai n e a t s a k o m a s (todėl amžinas) klausimas, taigi liaukimės kankinę esamas ir būsimas kūrėjų kartas, nuolatos to teiraudamiesi. Jų teisė turėti savo požiūrį.
O koks arba kur yra Eglės menas, ką ji pati laiko menu ir kodėl yra taip tvirtai apsisprendusi plaukti tuo gigantišku laineriu, akivaizdžiai prarandančiu orientyrus?
Pirmiausia ir apmąstysiu mastą. Pribloškianti asmenybinė autorės pozicija, užmojis, energija (nepainioti su energetika !), „plieninis“ kryptingumas, savotiškas autoportretiškumas (nūnai madinga tapusi meno terapija pagal jį bando nustatyti net asmens tapatybę) verste verčia atidžiau pasižvalgyti. Eglės artimai nepažįstu, todėl galiu, pasitelkusi anksčiau minėtas metodikas, nešališkai konstatuoti – tai stipri moteris, o tokioms būdingi stiprūs kompleksai: savirealizacijos, įvertinimo stoka, žūtbūtinis siekis pasiekti tai, ko siekiama, d e s p e r a t i š k a i įrodyti iš pažiūros lyg ir paprastą, tačiau mums, moterims, tarsi ir neužtikrintą teisę tiesiog būti.
„Seseriškos“ nuojautos įkvėpta, ėmiau gilintis. Būčiau net nugrimzdusi, jei ne „gelbėjimosi ratas“, kurį metė Laima Kreivytė iš 7 meno dienų valtelės. Menotyrininkei viskas aišku: ši paroda – „tai erdvinė laiko išklotinė, kelionė po laiko mašiną, mechaninis ir metafizinis erdvėlaikio tyrimas“...
Padrąsinta pasufleruoto kodo, pradedu tyrinėti. Imuosi širdies – raudona dėmė išpreparuoto vaiko kūne tvieskia nuo pirmos sienos („Atverta širdis“). Širdies motyvas, regis, bus svarbiausias ir labiausiai intriguojantis, iš anksto nujaučiu, kad klišėmis čia nesišvaistoma (bent jau taip, kaip rėmais). Toliau tema „punktyrinasi“, anatomiškai ir (galbūt) mentališkai susiejama su natūralaus dydžio „giltinėmis“ (skeletais). Įžanginiame interviu autorė prasitarė, kad viliasi parduoti juos kokiai nors „humoro nestokojančiai medicinos įstaigai“.
Ritmiški širdies dūžiai girdimi ir rutiniškai subrūkšniuotame titaniškame meditatyviame 12 ofortų cikle „2“-uoju laipsniu, (į)rodančiame atkaklų autorės intelektualumą ir pavydėtiną Vakarų Indijos radžų Balhait šachmatų žaidimo taisyklių žinojimą. Su neįtikėtinu kruopštumu ji suskaičiuoja ir lietuvių sutartinių skambesį („Ratilio“), nokautuodama žiūrovus ne tik sudėtingų technikų išmanymu, bet ir išmanymu apskritai – tai (pasirodo) septyni milijonai, šeši šimtai keturiasdešimt vienas tūkstantis ženklų!
„Ar tai nėra bandymas pasverti garsą, suskaidyti iki smulkiausių atomų!“ – šūkteli menotyrininkė. Gal ir yra, svarstau. Ko tik nebūna. Nors tai labiau panašu į norą paversti vyną vandeniu. Vis tiek toliau dairausi širdies. Randu ją vėl, mažą, neišvaizdžią, nepritinkančią nei prie skeletų (tie savo širdis laiko „rankose“), nei prie skoningo Vertelkaitės profesionalumo. Tai mažas paveikslėlis „iš kitos operos“, pavadintas „Švytinti širdis“. Prie tų kitų ir kitokių priskirčiau ir rožinį „Bernelį-mirtį“, o ypač kruopščiai surėmintas miniatiūras, kuriose, labai pasistengus, galima įžiūrėti ligoninės vaizdelius, kuriuos autorė atsainiai pavadina „objektėliais“.
Čia pat – visa siena neįvardytų kultūringų kuckaitiškai-vertelkaitiškų ofortukų. Po juos smagu paganyti žvilgsnį, ieškant įdomesnio brūkštelėjimo ar dėmelės, mintyse klojant šią mozaiką iki lubų ir paverčiant ją tiesiog tvarkinga instaliacija (apie KAŽKĄ). Toje sieninėje kompozicijoje „švaistosi“ toji mergaitė su kirviu. Sunkoka ją pastebėti, bet vėliau, antroje parodos dalyje (galerija Kairė-dešinė), ji vėl „apsireiškia“, gerokai išdidinta štampavimo būdu, o paryškintas šviesos srautas, sklindantis iš kirvio ašmenų, savaip nuskausmina kirčio aštrumą.
Širdies ir kirvio motyvų, matyt, pritrūko, kad būtų aprėpta visa Titaniko erdvė, todėl dosniai pažerta ir daugiau idėjų, gerokai „praskiedžiančių“ nūnai madingą konceptualumą ir paverčiančių ekspoziciją trejų metų kūrybos (tiesa, įspūdingai produktyvios) ataskaita.
Mano galva, parodos „smūgio“ efektą kiek susilpnino fotografijos–vaiduokliai. Kreivytė apie tai rašo: „Iš grasinančių judėti vaizdelių nujaučiamas ne tik fizinis, bet ir psichikos judesys, kylanti nežinomybės baimė bei grėsmės nuojauta“ (kaip man atsitiko Titanike). Tačiau tokia charakteristika anaiptol neįrodo, kad tai – šitos parodos „variklio“ būtinoji detalė, o yra tik dar vienas eskizas kitai ir kitokiai parodai.
Užtat sužinojau, kad „šelakas (šelãk) – yra gamtinė derva, kurią išskiria vabzdžiai, parazituojantys ant kai kurių tropinių augalų“, ir kad panaudoti tą dervą kūriniams – Vertelkaitės išradimas. Ši žinia užpildė dar vieną mano enciklopedinių (internetinių) žinių spragą, be to, sutinku, kad tai iš tiesų „byloja apie puikiai autorės įvaldytas skirtingas technologijas ir medijų vertimo meną“.
Taip, šito neatimsi – kolegės gebėjimas naująsias technologijas derinti su tradicinėmis technikomis nusipelnė susižavėjimo – verta pavydėti jos mokiniams ir tiems, kurie turės pakankamai ryžto įdėmiai pastudijuoti Eglės išradimus.
O dabar – apie citatas. Iš jų ir sudurstytas autorės atvirai deklaruojamas ALTER EGO. Citatomis savo išsamią apžvalgą grindžia ir Kreivytė, tuo taikliai ir konceptualiai priartėdama pati ir priartindama žiūrovus prie konkretaus meninio vyksmo. Cindy Sherman, Jorma Puranenas, Gilles’is Deleuze’as, Michelis Foucault, Robert’as Gobelis, Rosalind Krauss, Ono Kawara, Anne Sexton, Kafka su Robinzonu ir Mindaugas Navakas su Marija Terese Rožanskaite turėtų „atrakinti“ parodos rebusą arba pasklidą vaizdinį sulipdyti į kokią nors sąmoningai (ar pasąmoningai) aprėpiamą visumą. Jei prie šio sąrašo pridursime parodos autorės jau anksčiau paminėtas pavardes – Arbus, Meatyard, Witkiną ir kitus, kuriais ji manipuliuoja, jiems apie tai nežinant, tai mažiausiai savaitę turėtume ką veikti internetinėje visatoje.
To visko ir VISŲ, kurie supa Eglę, jau tikrai nebepažinsiu, bet noriu pažinti ją pačią, todėl k l a m p o j u toliau, ieškodama, aišku, širdies. Vėl randu ją ofortų cikle, užbaigiančiame ekspoziciją. Pavaizduotas stalelis, kriauklė, svarstyklės, dubuo… Širdis šitoje „kompanijoje“ yra vienišas nykus objektas nykiame peizaže. Ją galima ramiai perkirsti mergaitės kirveliu, net plačiau neužsimojus – tą autorė ir padaro kitame kuklaus formato paveikslėlyje „Perskelta širdis“. Jai (širdžiai) neskaudės, iš jos nevarvės lipnus „saukiškas“ kraujas, nes ji – tik viena iš vizualumo grandinės grandžių.
Taip kapojamos malkos. Bet pliauska, kurioje, beje, randi medžio šerdį, byloja apie jo amžių, patirtį ir asmenines savybes. O įkirsta širdis, tvarkingai įrėminta baltuose rėmeliuose, yra tik suliniuotas (tiesiogine ir perkeltine prasme) objektas. Pasak Kreivytės, „Vertelkaitė praskelia ne tik daiktus, bet ir širdį.“ Tačiau šita širdis ir yra daiktas! Taigi ką perskelia Eglė?
Bet iš tikrųjų – kodėl ieškau dalykų, kurių čia nėra, kurių nė negali būti? Autorė nešioja kaukes ir jos žvilgsnis neužkliūva už jausmų – ji išmaniai dėlioja intelektualią šiuolaikinio pasaulio dėlionę, kitaip susodindama „kvarteto muzikantus“, ir tik neišlavinta mano klausa kalta, jei neišgirstu melodijos... Ekspozicija, kuri yra t y r i m a s, ypatingu, mano nepatirtu būdu bando susieti mokslą su menu, vandenį su ugnimi, šviesą su tamsa… Kad suprastum meną, nebeužtenka jo paties.
Drastiškų šūkavimų apkurtintas pasaulis abejingas Muncho šauksmui, o Van Gogho nusipjauta ausis – tik ekscentriko nuotykis ekscentriškų nuotykių kolekcininkams. Kitokia produkcija užpildo erdves, iš inercijos vis dar vadinamas meninėmis. „Manęs nėra, – girdžiu entuziastingus balsus, – esu tik išradingai įrėmintas veidrodis, kuriame atsispindi mane sukūrusio pasaulio atšvaitai.“ Taigi būtų sąžininga homo creator pakeisti homo ludens, be jokio graudulio suvokiant, kad nūdienos homo eruditus, pasitelkdamas tokį – žaidybinį – būdą tiesiog lengviau ištvers gyvenimą.
Jokių ypatingų gelmių š i u o l a i k i n i s menas ir neslepia. Pavyzdžiui, kita autorė – Eglė Rakauskaitė, surengusi ekspoziciją Nacionaliniame dramos teatre, pateikia savotišką „naujos kartos manifestą“: „Nauji ženklai ir vaizdiniai internete atsiranda kasdien, vyksta nenutrūkstamas naujų komunikacijos „raktų“ kūrimo procesas. Žmonija dalinasi bendromis vizualumo sąsajomis, kurios suvienija visų kalbų ir kultūrų žmonės. […] Paskiepykite savo mobilųjį „Barkodo“ skenavimo programa (http://tiny.lt)gr.) ir „išriškite“ Kazimiro Malevičiaus juodojo kvadrato mįslę“, – pataria žymi mūsų postmodernizmo klasikė, „savickus“ ir „veiverytes“ šluote nušlavusi nuo amžinųjų TEATRO sienų ir tiksliai (pagal tuos pačius parametrus) įkurdinusi Quick Response kodo šaukinius.
Tačiau tai apie simbolius ir kodus. O Vertelkaitė vis dėlto kuria dar ir s i u ž e t ą, kuris trukdo man įspėti nuasmenintas, savaip išdistiliuotas prasmes. Nelengva susitaikyti su mintim, kad kodai gali pakeisti širdį, nes vis dar, turbūt naiviai, neįsivaizduoju roboto vietoj žmogaus. Net Eglės citatose bandau aptikti jos širdies a r t i m u o s i u s. Šiuo atžvilgiu man ypač įdomu, kad tarp „perdirbinių“ atsidūrė ir Peterio Mudisto „Amžinas paskutinis sniego baksnojimas“ (galerija Kairė-dešinė). Maža poetiška tapytojo reprodukcija išskaidoma į įvairias technikas ir formatus, preparuojant pačią Mudisto tapybos poeziją, kurią prisimename iš tų laikų, kai Pabaltijo meno bienalėse kolegiškai vienijomės, pabrėždami ne panašumus, bet skirtumus. Išdidinta, sumažinta, įrėminta ar „grafiškai“ štampuota tapyba – tai viešas ir negailestingas nukryžiavimo aktas, nes nepaprastai mąsli ir mistiška Mudisto poetika (labai nebūdinga racionaliems estams kaip ir Marju Mutsu grafika) lieka paraštėse, kiek sutrikusi dėl savo nuogumo.
Kitas išgvildentas objektas – Joelis-Peteris Witkinas (ciklas „Kaukės“). Jo fotografijų kaukes ir kitus motyvus Eglė plėtoja stulbinamai išradingai, tiesiog kerėdama „lengvumu“, paryškinančiu arba sušvelninančiu atvirą Witkino makabriškumą. Reikia pripažinti, kad „susiporavimas“ su Witkinu pasirodė ypač įtikinamas ir labiausiai „vertelkaitiškas“. (Nujaučiu, kad ekscentriškajai Cindy kuriam laikui teks pailsėti.) Autorė atvirai prisipažįsta, kad čia jos VISAI nereikia ieškoti – ji tik p e r d i r b i n ė j a Witkino nuotraukas. Pridursiu: gosliai pasineria į techninius ir žaidybinius atradimus, tiesiog „gaudydama kaifą“. Tai sukuria autentiško meniškumo aurą, kuri be vargo užburia n e i š m a n ų j į žiūrovą – šią gurmanišką puotą jis priskirs tik Eglei Vertelkaitei, nes apie jokį Witkiną nebus girdėjęs…
Taigi Eglė žaidžia slėpynių, elegantiškai mėtydama pėdas tarp gausybės jai žinomų meno figūrų, o pati ištirpsta virtualiame medijų okeane ir savo noru virsta n e p a ž i n i, bet užtat i š m a n i, sukaupusi daugybę (ne)nuspėjamos informacijos, įkvėpsiančios toliau tęsti žaidimą be pradžios ir pabaigos. Šiuo požiūriu ji – etaloninis ir labai vykęs, itin šiuolaikiškas žinių visuomenės produktas, laimės kūdikis, kuriam niekada negrės vidinis išsekimas, idėjų badas, nuobodūs pasikartojimai ir apmaudi senatvė, nes internetas ir kitos komunikacijos priemonės garantuoja: citatų pakaks iki pasaulio pabaigos. Kadaise tokia veikla buvo vadinama „plagijavimu“. Dabar tai – a p r o p r i a c i j a.
Kaip teigia šiuolaikinio meninio vyksmo stebėtojai ir tyrėjai, informacija persisotinusioje erdvėje tokia veikla yra tiesiog neišvengiama, beveik privaloma, nors, tiesą sakant, tai ne itin didelė naujiena. Juk jau Picasso „išnaudojo“ Afriką ir kitką, o neseniai mačiau puikų dokumentinį prancūzų filmą apie mados dievaitį Yves’ą Saint Laurent’ą, be kita ko, pasiuvusį kolekciją suknyčių Pieto Modriano stiliumi, idealiai atkartojančių spalvotus jo paveikslų kvadratukus. Ir niekas nesuko galvos dėl to – kolekcija sulaukė audringo pripažinimo, o Mondrianas buvo jau miręs ir negalėjo pareikšti savo nuomonės (tikriausiai jis irgi būtų apsidžiaugęs „piaru“).
Taigi vyksta kažkas keisto (ir jau senokai). Ar tai parodos, ar metafiziniai tyrimai, ar žaidimai, (ne)lengvai apgaudinėjant vieniems kitus, nesvarbu. Įvardijimai ir pavadinimai – reikšmingi tokių žaidimų komponentai. Man asmeniškai svarbu, kad tai reiškinys, ir nebūtina jo tapatinti su įvykiu, kurio autorines teises pasisavino paslaptingai kintanti metafizika, veikiama nenuspėjamai besikeičiančio pasaulio. Vaidinamas nesuvaidintas vaidinimas, kaukės aklinai dengia veidus ir nematyti dangaus...
Suprantu, kad tai pernelyg kategoriški teiginiai, susiję toli gražu ne vien su šia paroda. Nepamokslauju, greičiau atvirkščiai – esu labai patenkinta, kad šitaip nenumaldomai priartėja nūdiena, kuri stovi prie mano durų ir beldžiasi, o aš bijau jas atidaryti, nujausdama KITO ir KITOKIO būvio įsiveržimą.
Šalia emocinių ir intelektualinių išvedžiojimų, kurie pagrindžia ir įteisina konkretų atvejį, man (neslėpsiu) labiausiai intriguojantis atrodo feministinis jo aspektas – tam, kad tave pastebėtų, net ir šiais (o gal ypač šiais) laikais reikia galingai mosuoti kirviu. Ar pavyko Eglei praskelti sieną, ar tai buvo tik treniruotė? Kol kas kirvis nekerta, tik kirčiuoja, iliustruodamas pastangas „mechaniką paversti laiku“. Ir tas duslus baksnojimas į laiko paširdžius niekaip nesusišaukia su baksnojimo į amžinąjį sniegą aidu.
O ar man pavyko įspėti Eglės mįslę? Greičiausiai ne. Esu tikra, kad ji to net ir nenorėtų. Bet stengiausi nuoširdžiai. Sarkazmas, vienur kitur galbūt kyšojęs mano įžvalgų paviršiuje, tikiuosi, neužgavo kolegės ir jos adoratorių. Šie svarstymai – tai žaidimas ir bandymas įsijausti į žaidimus apskritai. Be to, tai ir socialinė-visuomeninė pastanga atgaivinti jau visai mirusią diskusijų ir svarstymų „bacilą“, vos prisimenamą nuo tų laikų, kai menas „kraujavo“, o menininkai daužė vienas kitam „snukius“.
Atvirai prisipažinsiu: norėčiau „parūkyti su Egle“, jei Cindy Sherman laikinai užleistų man savo vietą.
Eglės Vertelkaitės paroda - "Titanike" ir "Kairėje-dešinėje".
