Tikra šventė besidomintiems antika ir Amžinuoju Miestu. Knygos apie senovės Romą pasaulyje nepraranda populiarumo – randasi vis naujų ir naujų mokslinių studijų, romanų, istorinių-biografinių apybraižų ir net „gidų“ po senovės Romą (prie pastarųjų labai priartėja ir mūsų aptariamoji knyga). Viena vertus, tai liudija, kad Romos kultūra buvo ir tebėra aktuali, kita vertus, rodo tendenciją populiarinti pristatymo formas ir prisitaikyti prie šių dienų mados.
Smagu, kad ir mūsų leidyklos stengiasi bent kiek neatsilikti nuo šių tendencijų ir pateikia Lietuvos skaitytojams šios srities verstinių knygų. Viena tokių ir yra Alberto Angelos knyga „Viena diena senovės Romoje. Kasdienis gyvenimas, paslaptys ir įdomybės“ (iš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius, Vilnius: Tyto alba, 2012).
Tiesą sakant, ant knygos viršelio pateikta autoriaus anotacija (italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas ir rašytojas, geriausiai žinomas kaip mokslo populiarinimo laidų vedėjas „Rai Tre“ televizijos kanale) iš pradžių nuteikia kiek skeptiškai. Kodėl pasirinktas ne Romos kultūros tyrinėtojo ar žinovo veikalas? Tačiau šias abejones iškart išsklaido pats Angela, įžangoje paaiškindamas, kokie motyvai paskatino jį imtis tokios knygos: noras „atgaivinti senovės Romos griuvėsius“ ir parodyti Miesto kasdienybės detales, kurias jam teko pažinti per daugelį metų kurtas televizijos laidas lankantis archeologinių kasinėjimų vietose, kalbantis su archeologais ir tiriant šaltinius (p. 12).
Autorius kelia klausimą: „Kodėl knyga apie Romą?“ ir pats į jį atsako: „Nes mūsų gyvenimo būdas yra romėniškojo vaikas. Nebūtume tokie, kokie esame, jeigu nebūtų buvę Romos amžiaus“ (p. 13). Iš tiesų taip. Mes nuolatos kartojame, kad Europos kultūra stovi ant antikos kultūros pamato, bet retas kuris susimąstome, ką tai iš tiesų reiškia.
Mes naudojamės daugybe romėnų civilizacijos vaisių, laikydami juos savaime suprantamais, savo pačių kultūros ir kasdienybės savastimi, ir visai nesiejame jų su ana „mirusia“ ir išnykusia epocha. Kai skaitome ar rašome, negalvojame, kad naudojamės lotynišku raidynu; kai kalbame ar girdime kalbant angliškai, itališkai, prancūziškai ir kt., tik lotynų kalbą mokantieji naujosiose kalbose atpažįstame lotyniškąjį klodą; kai žvelgiame į cementu sulipdytą plytų mūrą, į barokinių bažnyčių kupolus ar gotikinių statinių vidaus skliautus bei arkas, mes galbūt pasvarstome apie gotikos grakštumą ir baroko puošnumą, bet visiškai nepagalvojame apie tai, kad tai yra Romos architektūroje įvykusios revoliucijos elementai, kuriais naudojamės ir šiandien. Angelos žodžiais tariant, „nekalbant jau apie teisės sistemą, kelių tiesimą, architektūrą, tapybą, skulptūrą – be romėnų šios sritys nebūtų tokios, kokios yra“ (p. 14).
Svarbiausias Alberto Angelos tikslas ir yra priartinti senovės Romą prie mūsų dienų, padaryti ją labiau suprantamą ir savą, parodant, kiek daug panašumų mus tebesieja su anų laikų žmonėmis, jų gyvensena ir mąstysena. Pagal pateikiamą medžiagą knyga kiek primena tokias klasikinėmis tapusias Romos papročių studijas kaip Jérôme Carcopino1 (juo Angela labiausiai ir remiasi), bet parašyta ji ne tiek mokslininko, kiek rašytojo publicisto žvilgsniu ir plunksna.
Angela turi neabejotiną pasakotojo talentą, rašo patraukliai, įdomiai ir sugeba gyvai perteikti vaizdą, pavyzdžiui, rūke paskendusį rytmetinį miestą auštant. Rašytojas nuolat lygina Trajano laikų Romą – papročius, detales, elgsenos normas – su savo gyvenamuoju miestu – ta pačia Roma, tik po 1900 metų. Randa daug skirtumų, bet ir panašumų – stulbinamai daug. Lengvai pastebimas autoriaus siekis viską papasakoti ne išorinio stebėtojo akimis, bet parodyti Miestą „iš vidaus“, priversti skaitytoją pasijusti, tarsi jis pats drauge su knygos autoriumi vaikščiotų po anų laikų Romą: apsilankytų turtinguose namuose ir skurdžiausiose insulų pašiūrėse, stumdytųsi gatvių grūstyse ir turguose, užmestų akį į šventyklų vidų, užeitų į baziliką, teatrą, amfiteatrą, matytų žmonių veidus, stebėtų jų elgseną, klausytųsi šnekų, užuostų kvapus... – žodžiu, visais pojūčiais pasinertų į kadaise kunkuliavusį miesto gyvenimą.
Įprasta, kad rašantieji apie senovės Romos kasdienybę ir papročius pasirenka Trajano laikų Miestą amžių sandūroje, apie 100 metus (šios knygos autorius – 115 metus). Tai nėra atsitiktinis pasirinkimas. Trajano ir po jo valdžiusio Hadriano (mirė 138 metais) laikai – pačios Romos didybės ir galybės amžius. Senų seniausiai praūžė pilietiniai karai, baigėsi žiaurių imperatorių – Kaligulos, Nerono, Domiciano – siautėjimai, kėlę nuolatinį nerimą ir pavojų Romos senatoriams ir kitiems turtingiesiems piliečiams, valstybės aparatas dirba nepriekaištingai, sausumos ir jūros keliai saugūs pirkliams ir keliautojams, karai su išorės tautomis, be abejo, vyksta, bet kažkur taip toli pasieniuose, kad Italija ir didžioji imperijos dalis jų nė nejaučia (išskyrus sostinėn plūstančius vergus ir turtus), dar neprasidėjo vidaus suirutės nei barbarų puldinėjimai, tiek Romoje, tiek kituose valstybės miestuose vyksta didžiulės statybos – žodžiu, Romos imperija klesti.
Kita vertus, pasirinkti kaip tik šį laikotarpį, be abejo, skatina šaltinių gausa. Juk kas berašytų apie romėnų kasdienybę, ypač jei autorius turi ambicijų pajusti Romos gatvių kvapą ir gyvai perteikti jos garsus, pirmiausia, žinoma, remsis Plinijaus Jaunesniojo laiškais, Juvenalio satyromis ir Marcialio epigramomis. Aišku, galima būtų aprašyti ir respublikos pabaigos Romą – Cicerono laiškai ir kalbos tam būtų parankiausias šaltinis. Tokių bandymų būta ne vieno: Robertas Harrisas romane „Imperium“2 puikiai perteikia Romos realijas Cicerono karjeros pradžioje (I a. pr. Kr. pirma pusė), o Stevenas Sayloras, remdamasis viena Cicerono apginta byla ir išlikusia kalba („Už Sekstą Roscijų iš Amerijos“), sukuria ištisą detektyvą3. Tai vos pora pavyzdžių iš gausybės romanų apie senovės Romą. Tačiau respublikos pabaigos laikotarpis netinkamas tokios rūšies knygai kaip Alberto Angelos: negi rodysi žmonėms Romą, kurioje dar nėra žymiausių jos simbolių: Koliziejaus, Imperatorių forumų, Trajano kolonos, Panteono...
Kita vertus, pasirinktieji 115 metai yra gana simboliška apibrėžtis, nes pasakojime persipina įvairių amžių reiškiniai. Antai aprašydamas privataus romėniško būsto (domus) aplinką, Angela aiškiai turi prieš akis antrojo Pompėjų tapybos stiliaus freskas (nesunkiai atpažįstami Pompėjų Misterijų vilos ir Popėjos Sabinos vilos Oplontidėje sienų tapybos vaizdai) – stiliaus, išėjusio iš mados Augusto laikais (apie 15 m. pr. Kr.), t. y. kone prieš pusantro šimto metų. Ir čia pat pateikia Konstantino laikų (IV a.!) statistiką, kiek Romoje būta insulų ir privačių namų. Toks įvairavimas laike – visiškai suprantamas, juk romėnų papročiai nėra vienadienis nei vienerių metų reiškinys. Be to, aiškiai matyti, kad autorius stengiasi aprėpti įvairių archeologijos sluoksnių, muziejuose saugomų radinių bei įvairių rašytinių šaltinių teikiamą medžiagą, šitaip sukurdamas apibendrintą Romos vaizdą.
Knyga informatyvi, įdomiai parašyta ir atskleidžia įvairias romėniškos kasdienybės puses. Galima sakyti, kad ji griauna daugelį gana stipriai įsigalėjusių stereotipų apie imperijos laikų romėnus: esą tai besaikiai apsirijėliai, orgijas keliantys ištvirkėliai, kraujo ištroškę barbarai ir pan. Tokiems įvaizdžiams susiformuoti nemaža įtakos turėjo romėnų istorikai, Tacitas, Svetonijus, aprašę tokių ekstravagantiškų imperatorių kaip Kaligula, Klaudijus, Neronas bei jų rūmų aplinkos ydas ir iškrypusius pomėgius, o mūsų dienų kino filmai tik dar labiau sutirština spalvas. Alberto Angela perša mintį, jog negalima vertinti anų laikų visuomenės papročių, taikant mūsų laikų kriterijus. Be to, kaip tik per palyginimą su mūsų dienų ar nesenos praeities gyvenimo reiškiniais jis aiškiai parodo, kiek daug bendrybių galime rasti su to meto žmonėmis ir kiek nedaug iš esmės tesame pasikeitę.
Knygai iliustruoti pasirinktos ne fotografijos ar rekonstrukcijos, bet dailininko Lucos Tarlazzi sukurti nespalvoti piešiniai, padedantys įsivaizduoti, kaip atrodė romėnų namų aplinka, Romos gatvės, turgūs ar užkandinės (ši atkurta labai autentiškai pagal Ostijos archeologinėje vietovėje matomą termopolijų, p. 266), kaip romėnai rengėsi togą arba (tai ypač nematyta) kokiais pirštų judesiais rodė skaičius nuo vieno iki... 10 000 (!). Žinoma, piešiniai yra mažiau autentiški nei tikrų reljefų, freskų ar muziejinių eksponatų atvaizdai, nes juose neišvengiamai esama dailininko fantazijos (tarkim, tiaros formos sušukuoti moters plaukai (p. 59) atrodo kiek neįprastai ne dėl „barokinio“ dydžio, bet dėl to, kad niekur neteko matyti antikinės skulptūros ar portreto su tokia šukuosena). Tačiau tokios iliustracijos, manyčiau, gerai dera prie viso knygos sumanymo nukelti skaitytoją į anuos laikus.
iliustracija
Kaskart imdamas į rankas knygą apie antiką, išgyveni nerimą, kad ir vėl akį rėš gausybė klaidų, netaisyklingų vardų, nesuprastų realijų. Deja, deja, tai itin dažnas reiškinys knygų leidyboje ir kitose mūsų šiandienos kultūros srityse. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ši knyga nepatenka į tą kategoriją. Kiek leidžia vertinti mano kompetencija, Aurelijaus Katkevičiaus vertimas iš tiesų nusipelno pagyrimo. Ir vis dėlto. Jeigu išverstą tekstą būtų perskaitęs ir suredagavęs Romos kultūrą ir lotynų kalbą išmanantis redaktorius, galbūt nebūtų užsilikę ir tų klaidų, netikslumų, nesu(si)pratimų, kuriuos dabar, deja, tenka įvardyti. Sunku pasakyti, kuris veiksnys čia stipriau veikia: per didelis vertėjo pasitikėjimas savo jėgomis ar leidyklos noras šiek tiek sutaupyti, nesamdant specialiojo redaktoriaus (bent jau tokia pavardė knygoje nenurodyta). Tačiau galų gale nukenčia knygos kokybė. Išties apmaudu, juk tiek nedaug tetrūksta.
Visi, kurie bent kiek esame susidūrę su knygų vertimu bei redagavimu, žinome, kad net ir kruopščiai sutvarkytoje knygoje lieka nesužiūrėta kokia klaidelė, kurią atlaidžiai pavadiname lapsus linguae ar lapsus memoriae. Todėl neketinu priekaištauti dėl subtilių terminų niuansų: kaip geriau vadinti romėnų laikų daugiabutį – insula (mano galva, tai įprasta ir taisyklinga) ar insule (kaip renkasi vertėjas); vandentiekį – akveduku ar akveduktu (arčiau originalo, lot. aquaeductus, ir kitų kalbų vartosenos, angl. aqueduct, vok. Akvädukt); ar tinka pagoniškos Romos realybei tokie krikščioniški žodžiai kaip angeliukai (p. 29) ir altorius (turbūt geriau – „Augusto Taikos aukuras“, p. 72). Lengvai praleisiu pro akis ir tokį neapsižiūrėjimą, kaip to paties rašytojo vardo variacijas: Plinijus Senasis (p. 56 ir kt.) ir Plinijus Vyresnysis (p. 78 ir kt.; pastarasis būtų geresnis Plinius Maior vertimas). Net ir Koliziejaus pavadinimą cirku (p. 85) sukandusi dantis galiu pavadinti neapdairiu lapsus linguae.
Tačiau kai kurių klaidų negaliu nepaminėti: per Romą tekančią upę privalu vadinti Tiberiu, o ne Tibru, nepasiduodant rusų kalbos įtakai ir net (horribile dictu!) kai kurių kalbininkų rekomendacijų, bet laikantis lotyniško originalo Tiber, gen. Tiberis. Juk džiaugiasi širdis, kai taip taisyklingai vartojami miestų vardai Herkulanėjas (lot. Herculaneum) ir daugiskaitos vyriškosios giminės Pompėjai (lot. Pompeii, orum m), prieš kokius keliolika metų kėlę siaubą redaktoriams ir kalbininkams. O štai Tiberio intakas tikriausiai yra Anijenas (Anien, is m), ne Anjenė (p. 154).
Kai kur turbūt primirštos lotynų kalbos žinios pakiša vertėjui koją. Nežinau, kaip skambėjo itališko originalo sakinys, bet Mater Matuta vis dėlto ne „maloningoji motina“ (p. 18), bet Rytmečio Motina ar Apyaušrio Motina (lot. matutinus – rytinis). Ulpia Victrix – tai imperatoriaus Trajano giminės vardu pavadinto legiono vardas. Žodis legio yra moteriškosios giminės, taigi reikėtų versti ne „Trisdešimtasis Ulpijų nenugalimųjų (Ulpia Victrix)“ (p. 17), bet „Trisdešimtasis Ulpijaus Nenugalimasis (suprantame: legionas)“. Vardų Knėjus (p. 190) ir Kajus (p. 245, 275) romėniškame vardyne nėra, tik Gnėjus ir Gajus – matyt, suklaidino vardo santrumpos Cn. ir C.
Garsiojoje frazėje, kuria gladiatoriai sveikina imperatorių, Ave, Caesar, morituri te salutant, apmaudžiai netaisyklingas šauksmininko linksnis (Caesare, p. 312). Ir jau tikrai nelengva išlaviruoti lietuviui vertėjui, kai tenka išversti italo paaiškinimus apie lotynų kalbos fonetikos pokyčius (p. 137). Turint galvoje, kaip skiriasi lotynų kalbos žodžių tarimo tradicija Italijoje ir Lietuvoje, reikėtų pasitelkti šiek tiek istorinės gramatikos žinių.
Net ir lotynistui akį rėžia daugybė lotyniškų žodžių ir junginių, kai kurie lengvai galėtų būti inkorporuoti į lietuvišką tekstą juos išverčiant (Circus Maximus – Didysis cirkas, Insula Tiberina – Tiberio sala ir t. t.) arba „sulietuvinant“, t. y. pridedant lietuvišką galūnę ir suderinant su kontekstu. Kodėl nepasinaudoti mūsų turimu lobiu – šitokia lietuvių ir lotynų kalbų giminyste ir archajiškos mūsų kalbos ypatybe – turtinga linksniavimo sistema?! Lygiai kaip vykusiai vartojamas terminas triklinijus, galėtų būti ir impluvijus, atrijus, akvarijus, retiarijus ir t. t. Net jei itališkame tekste tie žodžiai buvo pabrėžtinai išskirti, vertime atrodo dirbtinai keliolika kartų pagrečiui kartojamas dominus, domina ar domus, nepaisant, kokio linksnio reikalauja sakinio kontekstas. Pakaktų vieną kartą parašyti lotyniškai, o paskui versti „šeimininkas“, „šeimininkė“, „namas, būstas“.
Ir dar. Campus Martius (p. 858, 165 ir kt.) – tai Marso laukas, o ne laukai, nors ir nusidriekęs per visą didžiulį Tiberio vingio plotą. Forum Boarium (p. 145) geriau būtų vadinti Galvijų turgumi: nors ten prekiauta įvairiais gyvuliais, pavadinimas vis dėlto kilęs iš lot. bos „jautis, galvijas“. Fori imperiali (spėju, kad toks žodžių junginys buvo originale, p. 201 ir kt.) – tai ne imperijos, bet Imperatorių forumai, nes jie ir pastatydinti imperatorių, kaip teisingai išvardijama p. 202. Apvalioji šventykla Romos forume yra ne vestalių, kaip teigiama p. 198, bet Vestos, o jos žynės vestalės tik prižiūri šventykloje kūrenamą ugnį. Netoli Vezuvijaus nusitęsę vulkaninės kilmės laukai vadinami Flegros, o ne Flegrėjaus laukais (p. 275). Vergas, kuriam buvo pavesta pjaustyti mėsą per aprašomą pokylį, buvo apsirengęs kaip Ajantas, o ne Ajakas (p. 342). Nors nematau originalo teksto, bet drįstu taip manyti dėl mitinio herojaus panašumo su kuriama scenele per puotą: kaip beprotybės apimtas Ajantas išžudė galvijus, taip šiam tarnui pavesta kardu pjaustyti keptą veršiuką.
Knygoje pasitaiko nemažai diskutuotinų teiginių, kai arba autoriaus mintis kelia abejonių, arba vertėjo „nesusikalbėta“ su originalo tekstu. Teigiama, kad togą pretekstą, t. y. raudona juosta apkraštuotą togą, dėvėjo senatoriai (p. 46). Drįstu abejoti, ne visi senatoriai, tik aukštieji magistratai ir žyniai. Kitas teiginys: „Anot Cicerono, [...] pagrindinis debatų kelias, kuriuo reikia eiti, susideda iš trijų dėmenų: judėti, teikti malonumą, įtikinti“ (p. 217). Visiškas absurdas. Be abejonės, turimi galvoje trys tikslai, kurių, anot Cicerono ir kitų retorikos teoretikų, turi siekti geras oratorius, sakydamas kalbą: įrodyti savo teiginį (docere), pamaloninti klausytojus, suteikti jiems malonumo gražia kalba (delectare) ir paveikti publiką, sukelti jai tokius jausmus, kokie yra naudingi kalbančiajam (movere). Bėda ta, kad lot. movere (lygiai kaip angl. move) reiškia „(su)judinti“ tiek fizinį daiktą, tiek žmogaus jausmus, t. y. (su)jaudinti. Iš čia, matyt, ir radosi nesusipratimas apie judėjimo svarbą debatuose. P. 220 painiojamos sąvokos „kurija“ (Romos senato posėdžių salė) ir „senatas“, apie pastarąjį kalbant kaip apie pastatą. Tai skamba komiškai: „Senatas yra labai gilus, jo šonuose – platūs laiptai [...].“ Sakinys: „Tačiau didžiausią įspūdį daro garsioji romėniškos Villa Casale Armerinos aikštėje, Sicilijoje, mozaika“ (p. 69) yra labai klaidinantis. Atrodo, jog ta vila stovi miesto aikštėje. Iš tiesų ji yra gana nuošalioje kaimo vietovėje, apie 5 km nuo Piazza Armerina vadinamo miestelio. Pagaliau – visiška nesąmonė: „Žodis insula kilęs iš mūsų dažnai vartojamo termino „izoliuotas“ (p. 79). Išeina, kad lotyniškas žodis kilęs iš mūsų vartojamo tarptautinio žodžio!
Galbūt kas nors pasakys, jog mano nurodyti (ir nenurodyti) netikslumai visai nežymūs ir paprasti skaitytojai jų nė nepastebės. Galbūt, bet vis tiek jie nepuošia knygos, bet tik prišiukšlina. Todėl raginte raginu visas leidyklas uoliau rūpintis, kad iš verčiamų knygų būtų laiku išrinktos visos smulkios šiukšlelės. Anaiptol nenoriu sumenkinti šios knygos vertės, gal tiesiog įspėti skaitytoją, kad nelaikytų kiekvieno teiginio absoliučia tiesa, bet palygintų ir paieškotų žinių ir kituose šaltiniuose. Taigi, giriu leidyklą „Tyto alba“ pasirinkus vertą knygą pristatyti Lietuvos skaitytojams, daugeliu atveju sveikinu vertėjo pastangas, apgailestaudama, kad nepasitelktas dalyką išmanantis redaktorius. Linkiu šiai knygai sulaukti tiek skaitytojų, kad netrukus prireiktų pakartotinio leidimo, o tuo pačiu būtų galima ištaisyti užsilikusias klaidas.
____________________________________
1 Carcopino J. „La Vie quotidienne à Rome à l’apogée de l’Empire“ (1939) (angliškas vertimas „Daily Life in Ancient Rome. The People and the City at the Height of the Empire“, 2011 transl. by E. O. Lorimer, 1940, 1956, 1962, 1968, 1991, 2003, 2007.)
2 Iš anglų kalbos vertė Arvydas Malinauskas, Vilnius: Jotema, 2007. Beje, skaityti patartina originalą, nes vertime tiek klaidų, kad jos neleidžia gėrėtis turiniu.
3 Steven Saylor, „Roman Blood“, New York: Ivy Books, 1991.
