Jūsų dėmesiui – interviu su atlikėju, bet prieš tai - truputis informacijos. Maždaug nuo 1600-ųjų iki 1750 metų operose neretai moterų vaidmenis atlikdavo dainininkai kastratai. Jie buvo visuotinai garbinamos žvaigždės, tačiau po storu pudros sluoksniu visada slėpėsi vaikystėje patirta kastracijos trauma – 18 a. viduryje per vienerius metus vien Italijoje būdavo iškastruojama daugiau nei 4000 berniukų, ir tik nedidelė jų dalis pasiekdavo šlovės olimpą...
Šiais laikais kastratų nebeliko. O baroko muzikos tradicijas puoselėja kontratenorai, natūraliai dainuojantys aukštais moteriškais balsais. Dažniausiai pasitaikantis skambesys yra artimas moteriškajam altui ar mecosopranui, o štai vadinamasis „sopraninas“, gebantis dainuoti sopranu – retenybė. Lietuvoje turime vieną vienintelį tokį dainininką Viktorą Gerasimovą. Šiais metais jis baigia mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Sigutės Stonytės klasė), bet jau spėjo atlikti vaidmenis operose „Orfėjas ir Euridikė“ (LNOBT), „Acis ir Galatėja“ (Tytuvėnų muzikos festivalis), G. Varno režisuotose madrigalinėse C. Monteverdi operose ir kt., o netrukus jį išgirsime W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“ (LNOBT).
Dainuoji išties ypatingu „sopranino“ balsu. Sakyk, kaip vyksta kontratenoro balso augimas? Ar tai vien technikos dalykas?
Tai nėra vien technika. Būna, žmonės labai ilgai dainuoja kaip tenorai ar baritonai, paskui susimąsto, kad reikėtų dainuoti kitaip, patogiau. Viskas susiveda į psichologiją, nes dainavimas visada yra ne vien tik balsas. Jei solistas patogiai jaučiasi dainuodamas tenoru, jis niekada nedainuos kaip kontratenoras. Ir jeigu egzistuoja noras dainuoti būtent tokiu balsu, tai niekas negali to pakeisti, nes tai yra vidinė tiesa ir kelias, kuriuo privalai eiti. Žinoma, kiekvieną studentą galima bandyti atkalbėti dainuoti kontratenoru, galima ir sugadinti. Todėl labai džiaugiuosi, kad pakliuvau į teisingas rankas – manęs neatkalbinėjo, visada palaikė, suprato mano prigimtį. Prigimties puoselėjimas ir ugdymas yra esminis dalykas, svarbu, kad būtų sąlygos jai skleistis.
Sopranino balsas – tai visiškai atskira vokalinė kategorija, šiuo metu Lietuvoje toks esi vienintėlis. Koks jausmas?..
Jausmas – nelabai koks (juokiasi). Žinoma, čia yra ir pliusų, ir minusų. Viena vertus, būti vienam visada yra sudėtingiau, kita vertus... Mano profesiniame gyvenime nėra tokio reiškinio kaip „sveika konkurencija“, tačiau esu priverstas konkurencingai galvoti apie kitais balsais dainuojančius solistus. Tai man yra sudėtingiausias dalykas – nors operoje niekada neatliksiu, pavyzdžiui, vien sopranui parašyto vaidmens, bet partijų, kurias vienodai gerai gali atlikti tiek sopranas, tiek sopraninas. Tokiu atveju atsiduriama bendrame katile, ir tai yra sunku. Jei nebūčiau vienas, manau, visiems būtų daug naudos – gal subręstų unikalūs operos pastatymai, atsirastų inspiracijos įdomiems projektams. Dabar tas vienišumas rinkoje yra gana ambivalentiškas.
Bet nesigaili palikęs vargonus (savo vaikystės svajonės) ir nuėjęs dainavimo keliu? Intuicija pasiteisino?
Labai pasiteisino – be dainavimo negaliu gyventi. Mano galvoje visada sukasi gražaus aukšto garso idėja. Panašiai būna, kai parėjus namo patenki į tokią tylą, kad net ausyse zvimbia. Gražus balsas, jo siekiamybė... Nors balsas yra tik priemonė, tačiau man jis – tobulo muzikos skambesio idealas. Tai muzikos švara ir estetika, kurią įmanoma pasiekti vokalinėmis priemonėmis.
O ar mėgsti pasiklausyti kitų dainininkų? Dažniau klausai kontratenorų, ar sopranų įdainuotos muzikos?
Kontratenorų beveik neklausau, nes man tai nėra skambesio idealas – yra gal tik vienas kitas kontratenoras, kurį galėčiau įvardyti kaip sau artimą, bet net ir tuo atveju man labiau imponuoja, pavyzdžiui, konkrečiai atliktas kūrinys. Mat nedainuoju tradicine kontratenorine maniera. Galėčiau išskirti nebent Davidą Danielsą, kurio kadaise tikrai nemažai klausiausi – tai tikras operinis kontratenoras, turintis reto grožio balsą. Ir šiandien žaviuosi jo išskirtinė vokalinė ir muzikinė jautra, stipriu balsu, puikiomis aukštomis natomis. Dažniausiai klausausi sopranų ir mecosopranų.
Dainuoji balsu, kuris turi labai įdomią istoriją ir atstovauja atskirai vokalinio skambesio kategorijai. Ar jauti ypatingą sąsają su baroku, ar labiau jautiesi šių laikų žmogus, norintis girdėti savo balsą šiuolaikiniuose kūriniuose?
Istorijos alsavimą tikrai jaučiu, bet negaliu atsiriboti nuo šiuolaikinių idėjų – gyvenu čia ir dabar. Tai panašu į gyvenimą šeimoje: vaikas augdamas nuolat stebi savo tėvus. Kontratenorų istorija išties yra turtinga, bet daug kas klaidingai įsivaizduoja, kad tai labai ribotų galimybių balsas, skirtas atlikti tik baroko muziką. Aš pats dainuoju labiau operine, o ne barokine maniera.
Dainavimas operine maniera suteikia pranašumo ir praplečia ribas?
Šiandien mes puikai matome šiuolaikinių „didelių balsų“ pranašumą – baroko laikais ir salės buvo mažesnės, ir publika kameriškesnė, dabar to pasitaiko vis rečiau. O dainuoti operine maniera norėjau nuo mažų dienų. Noriu dainuoti įvairią muziką, o juk, pavyzdžiui, Mozarto muzikos niekaip nebūtų įmanoma dainuoti barokine maniera. Kita vertus, man nepriimtinas požiūris į „barokistus“, neva jie, vargšai, negali dainuoti nieko kito. Kiek sukurta Mozarto, Hendelio ar Vivaldi operų, kuriose yra partijų, rašytų kastratams, kartais net po keletą vienoje operoje. Dažnai radikalios nuomonės apie „barokistus“ ar kontratenorus yra nulemtos neišprusimo, susigalvotų mitų ir stereotipų.
Šiuo metu rengi ir Kerubino vaidmenį LNOBT spektakliui „Figaro vedybos“, kurį paprastai dainuoja moterys (nors personažas – ir jaunuolis)...
Kerubinas – man labai artimas sceninis tipažas, tas išdykėliškumas... Nors muzikiniu požiūriu Kerubinas yra be galo sudėtingas vaidmuo. Mozartas šią partiją rašė moteriškam balsui, todėl turiu surasti savo specifiką. Techniškai kalbant, ten yra sudėtingų dalykų – aukšta tesitūra, pereinamosios natos, begalinė kantilena, stilius; visa tai sukuria Kerubinui reikalingą įtampą. Vis žinome, kas yra Kerubinas – tai visos operos varikliukas, ir genijus Mozartas labai gerai žinojo, ką daro. Šiuo atveju susidūriu su iššūkiu dainuoti tai, kas buvo parašyta moteriai. Bandau įsivaizduoti, kaip Kerubiną dainuotų baritonas... (juokiasi) Vieną akimirką jis tikras vyras, paskui staiga – berniukas, visos tos brendimo kančios. Dainininkas turi turėti muzikinį jautrumą ir subtilumą, kad išgirstų tai, ką užprogramavo kompozitorius – šios muzikinės energetikos suvokimas, matyt, yra universalus ir nepriklauso nuo balso tipo.
Esi dar labai jaunas, tačiau tikriausiai turi didelių profesinių svajonių? Jei galėtum atlikti vaidmenį, kas tai būtų – soprano partijos?
Mane domintų gal net ne konkretūs vaidmenys, o pati idėja ir kas ją įgyvendina. Mielai kursiu moterišką vaidmenį, jei tai bus įdomu, neprieštaraus vokaliniams principams. Esu visa širdimi už naujoves. Esu švarus popieriaus lapas, atviras bet kokiai originaliai idėjai.
