Prieš savaitę jis grįžo iš Suomijos, kur debiutavo Suomijos Nacionalinėje operoje Diko Džonsono vaidmenyje Pučinio “Mergaitėje iš Vakarų pakrantės. Apie patirtį Suomijoje ir kalbamės, užtikę Vaidą pertraukėlėje tarp labai intensyvių “Manon Lesko” repeticijų.

Ką tik grįžai iš Suomijos. Kokie kūrybiniai keliai ten nuvedė ir ką ten veikei?

Buvau kviestas dainuoti Diko Džonsono vaidmenį Dž. Pučinio operoje “Mergelė iš Vakarų pakrantės”. Šią rolę dainavau pirmą kartą. Tai vienas dramatiškiausių vaidmenų tenorui iš Dž. Pučinio operų - žemos testitūros, reikalaujantis dramatinių spalvų, skirtingai nuo visų kitų Pučinio tenoro rolių, kaip Pinkertono, Karavadoso, Kalafo ar de Grijė.

Papasakok plačiau apie patį teatrą. Koks jis?

Tai suomių Nacionalinė Opera – pagrindinis Suomijos operos teatras, pastatytas prieš 19 metų. Naujas, modernus, erdvus ir kompaktiškas. Puiki 1350 vietų salė. Puikios scenos techninės galimybės. Visur internetas… Patalpos pritaikytos žmonių komfortui - grimerinės, siuvykla, sauna, treniruoklių salė, kavinė, kurioje puikiai maitina, kad praktiškai nėra reikalo ieškoti kokio restorano.

Operos teatre patiekiamas labai kokybiškas maistas, kuris yra dukart pigesnis nei suomių restoranuose, kas labai gerai, ypač mano tokiam, nepasakyčiau snobiškam, bet… charakteriui. Kai dirbu, mėgstu maršrutą namai – teatras – namai… na, dar maisto parduotuvė…

Ar tu pirmąkart susiduri su Dž. Pučinio “Mergaitė iš Vakarų pakrantės”? Kuo ji skiriasi nuo kitų Dž. Pučinio operų? Kaip manai, kodėl ji nestatoma dažnai?

Ši opera yra amerikoniško stiliaus vesternas su happy end’u. Pučiniui, pirmąkart apsilankiusiam Niujorke, liko nemažas įspūdis. Jam pakliuvo į rankas viena pjesė, kurios pagrindu buvo parašytas operos libretas. Jis šią operą pagal užsakymą būtent Metropoliteno operai, kur ir įvyko premjera 1910 metais gruodžio 10 dieną. Ji buvo fantastiškai sutikta, tapo viena mėgiamiausių Pučinio operų, kurioje labai ryški amerikoniška tema. Pučinis kiekvienoj operoje turi vis kitą temą. Pavyzdžiui, “Madam Baterflai” – japoniška linija…

Dirigentas, su kuriuo dirbome, iš Sardinijos, mano, kad tai yra viena sudėtingiausių partitūrų. Labai sudėtinga orkestruotė, choro partijos, daug sunkių vaidmenų, reikalaujančių didelio vokalinio pasiruošimo. Kiek man teko dalyvauti Pučinio operose – “Madam Baterflai”, “Toska”, “Turando”, tai ši opera buvo sudėtingiausia. Pažiūrėsiu, kaip seksis su de Grijė vaidmeniu “Manon Lesko” su “bohemiečiais”.

Koks buvo pats pastatymas – tradicinis ar šiuolaikinis?

Pastatymas buvo labiau tradicinis. Naudojami kone tikri šautuvai pagal savo svorį, visą atributiką. Tikri kostiumai – odiniai diržai, kailiai, tikras amerikoniškas vesterno stilius.

Operos veiksmas vyksta Kalifornijoje, aukso karštligės laikais, kai vyrai, palikę savo šeimas, vaikus, vykdavo ieškoti aukso, pasiryžę katorgiškam ir labai pavojingam darbui. Kalnų olose jie nuolat statydavo savo gyvybes į pavojų. Be to, kovodavo su plėšikų gaujomis.

Dikas Džonsas yra plėšikas, su gauja atvykęs plėšikauti. Tavernoje jis sutinka jauną mergelę Minę, kuri, nors ir apsupta krūvos vyrų, yra vieniša. Tokia grubi, vyriška aplinka, ir pati Minė iš išorės yra sugrubėjusi, nes ji turi kovoti… Tie vyrai, palikę savo šeimas, geria čia ir patiki jai saugoti savo auksą. Aišku, kaip tipiška operai, ten atsiranda meilės trikampis…

Papasakok, prašau, apie pastatymo solistus. Kokia buvo trupė – vietinė ar tarptautinė?

Pagrindiniai solistai buvo puikūs. Sopranas iš Italijos – Irėnė Čirvončini, kuri dainuoja vedančiuose Italijos operos teatruose Romoj, Parmoj, La Skaloj. Baritonas iš Amerkos - Dwayne Croft, kuris puikiai atitiko šerifo vaidmenį, dainuojantis Metropoliteno operoje Niujorke bei Europos teatruose. Ir aš buvau tas laimingasis tenoras. Visa kita trupė yra iš Suomijos nacionalinės operos – aukščiausio lygio profesionalai.

Repeticijos vyko labai ramiai. Buvau nustebintas, kad nebuvo ypatingo, perdėto susirūpinimo, kad mažai laiko, kad dūstam čia… Praktiškai ateini, vieną kartą praeini be muzikos, paaiškina, kas ir kaip. Tada vieną kartą su muzika praeidavome ir dar kartą pakartodavome. Ir viskas! Repeticijos vykdavo dukart per dieną ir dažniausiai baigdavosi anksčiau, nei numatyta. Niekada pilnai neišnaudodavome laiko - po valandos, pusantros eidavome namo.

Su Dwayne Croft aš susipažinau dar Amsterdame 2004 metais, kai dainavau antraeilį Lermos vaidmenį Verdžio operoje “Don Karlas”. Neblizgėjau tada vokalu. Tad per pirmą muzikinę repeticiją išgirdęs, kaip dainuoju pagrindinę Diko Džonsono rolę, jis iš koto iškrito. Sakė: “fantastika, čia tu? Negaliu patikėti.” Kad esu sukūręs vaidmenis, kaip Chosė, Lezaras, Kalafas ar Otelas – jam rovė smegenis, kaip taip gali būti. Tai buvo labai malonu.

Visa trupė labai korektiška. Jaučiasi tarpusavio pagarba. Ar tu solistas, ar choro artistas – nesvarbu. Santykiai tarp žmonių paremti vidine pagarba. Nėra jokio pasipiktinimo, susierzinimo. Helsinkio operos choras yra fantastiškai stiprus. Viena iš chorisčių buvo mano partnerė Tartu teatre, vaidino Azučeną. Ji ir dabar soluoja, tačiau Helsinkio teatre yra choristė.

Įdomu, kad asistentė, kuri atstatinėjo spektaklį (jis originaliai buvo sukurtas 2001 metais), buvo pusiau lietuvė, mokėjo lietuviškai šiek tiek. Jai buvo labai malonu teatre turėti solistą lietuvį.

Kaip jauteisi atvykęs į nežinomą miestą? Kokį įspūdį paliko Helsinkis?

2007 metų rudenį dainavau suomių Nacionalinėje Operoje su Tartu teatro gastrolėmis “Toskos”pastatyme, todėl man Helsinkis truputį pažįstamas. Dar ir perklausai kažkada važiavau į Helsinkį. Bet mažai aš ten spėdavau pamatyt važiuodamas su taksi iš oro uosto.

Dabar kai dainavau spektaklius, turėjau laisvų dienų, tai mane pakvietė padaryti interviu IRR TV (International Russian Radio TV), kuri pasiekia net Etiopiją. Apie mane kūrė dokumentinį filmą. Ta programa daugiau krikščioniško pobūdžio. Tai lietė mano įsitikinimus ir tikėjimą. Jiems buvo įdomu, kaip aš, pastorius, dainuoju operoje, kaip jaučiuosi scenoje smaugdamas ką nors…(juokiasi).

Su jais ir aplankiau Helsinkio senamiestį. Buvau nustebęs, nes iš pradžių susidaro įspūdis, kad tokio istorinio senamiesčio, kaip Vilniuje, Helsinkyje nėra. Bet anaiptol. Pasirodo Helsinkis turi įdomią istoriją - Suomija buvo autonominė Rusijos imperijos dalis prie caro Aleksandro Antrojo. Pagrindinėje aikštėje, kur yra Soboras, yra rusų caro Aleksandro Antrojo statula, nes jis leido būti suomiams autonomiškiems, kalbėti savo gimtąja kalba.

Koks yra tavo laisvalaikis užsienyje?

Helsinkyje ilsėdavausi ir mokydavausi. Ruošiau naujus vaidmenis - Zigmundą iš Vagnerio “Valkirijų”, kurį balandžio gale dainuosiu Vilniaus operoje, ir de Grije iš Pučinio “Manon Lesko”. O šiaip tikrai stačia galva esu paniręs į “Manon Lesko”. Viską į priekį turiu planuoti, kada ką turiu daryti.

Be to, dar yra visokie kiti reikalai – interviu, pokalbiai, laiškų atsakinėjimai. Sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Bet faktas tas, kad tarsi daug laisvo laiko yra, bet jis ištirpsta.

Gal radai savo mėgstamas vietas?

Londone 3 valandą nakties verda gyvenimas, o Helsinkyje jau 23 valandą užsidaro restoranai, po spektaklio nėra kur nueit užkąsti. Praktiškai iki 23 valandos nespėjai, gali graužti sumuštinį namuose. Toks šiaurietiškas charakteris jaučiasi…

Tikrai yra įdomu pasivaikščioti po Helsinkio senamiestį. Nors jis nėra įspūdingiausias senamiestis, kaip Vienoje, Romoje ar Miunchene.

Gal galėtum papasakoti truputį apie pačius suomius?

Suomiai labai malonūs žmones, bet uždari, nereiškiantys per daug emocijų. Italė sopranė guodėsi, sakė, aš nesuprantu, Italijoje po pasirodymo būna ovacijos, šūksniai, visi ploja, o čia atrodo, kad viskas matematiškai apskaičiuota, po dainavimo užsitraukia užuolaidos ir viskas. Aš ją raminu, kad Lietuvoje tas pats. Helsinkyje tai bent po veiksmo nueini nusilenkti, o pas mus net to nėra. Ji sako, nesuprantu, jei padainavai gerai, pas mus prieina dirigentas ir pasako, kas gerai, kas blogai buvo. O Helsinky prieina po dainavimo dirigentas ir pasakoja, kaip jis pašalęs ir kokios jam bėdos.

Suomiai šalti, uždari. Labai malonūs, bet papildomų komplimentų tikrai nesakys. Nėra taip, kad nemokėtų bendrauti, tiesiog emocionaliai rezervuoti.

Kas tau Suomijoj buvo neįprasta? Kas tave labiausiai nustebino?

Neįprasta tai, kad parduotuvės dirba trumpai, kad scena operos teatre yra rūsyje. Atėjus į teatrą, reikia leistis aukštu žemiau. O orkestrinė dar žemiau.

Tenoras, kuris dubliavo mano vaidmenį, yra vietinis suomis, gyvenantis apie 200 km į šiaurę nuo Helsinkio. Jis - žvejys. Prižvejoja lašišų, jas išrūko ir atveža parduoti į teatrą. Jie tokie įdomūs, šiaurietiški. Linkę į žvejybą, medžioklę. Man padarė įspūdį suomių geranoriškumas. Teatre niekur nemačiau kokio įtaraus žvilgsnio ar pavydo. 

Suomiai yra protestantai. Tai gimininga mano dūšiai. Spėjau apsilankyti kokiose trijose skirtingose bendruomenėse. Pabendravimas su jais parodė, kad pas suomius nacionalinis klausimas nėra užaštrintas. Radijo laidų yra rusų kalba, leidžiama daug rusiškų laikraščių, telefono kortelėse rusų kalba paaiškintos instrukcijos. Skirtingai nuo estų, kuriems rusų klausimas labai opus. Jei Estijoje užklausi ko nors rusiškai, tai švelniai tariant jiems nepatinka. Suomiai tolerantiški rusakalbių atžvilgiu. Suomiai yra atviri, nėra karingai nusistatę, nors vikingai šalia (juokiasi).

Kas labiausiai nepatinko?

Tiesiog oro sąlygos. Buvo žiema, labai žvarbu, labai šalta. Miestas ant jūros kranto, todėl turi to žvarbumo.

Gal radai savo mėgstamą restoraną? Kodėl jis tau patiko? Koks maistas vyrauja Suomijoje?

Buvau suomių restorane ir tipiškame italų restorane, kurį surado italų sopranė. Vadinasi “La Villetta” (Ruusulankatu 8). Tai buvo autentiškas restoranas. Daug Helsinkyje tokių neva itališkų restoranų, kuriuose nerasi nė vieno dirbančio italo. O tame – ragacci italiani.

Šiaip pas suomius maistas panašus į estų. Neįprasti jų maisto deriniai. Pavyzdžiui, svogūnai saldžiame padažėlyje. Įdomios salotos – jie daro miksus – saldu, rūgštu, sūru. Pas mus – arba sūru, arba rūgštu. O pas juos labai subtiliai derinami skoniai. Aš tai vadinu skandanavišku skoniu. Specifinis skonis.

Ar Helsinkyje vyksta intensyvus naktinis gyvenimas? Ką žmonės veikia vakarais ir savaitgaliais?

Neteko man pamatyti. Vieną kartą praeidamas mačiau, kad jaunimas būriuojasi vienoje kitoje vietoje prie barų. Bet iš principo miestas miega. 

Aš pats savaitgaliais dirbdavau. Labai intensyvus buvo grafikas. Vieną dieną spektaklis, kitą dieną sėdi ir mokaisi iki nakties. Kartą mane operos sargas paprašė jau išeiti, kai buvo jau po 24 valandos. Sako, pas mus negalima būti teatre po 24 valandos. O pas mane yra toks naktinio darbo režimas.

Tai jau ne pirmas tavo darbas Skandinavijoje. Kokie dar projektai buvo?

Skandinavijoje pirmas mano kontraktas buvo prieš metus Danijoje, Kopehagoje, kur dainavau Kalafą Karališkojoje Danijos operoje. O praeitą vasarą dainavau “Karmen” pastatyme Švedijoje, festivalyje.

Jeigu vėl grįši į Helsinkį – ką pirmiausia padarysi ar kur nueisi?

Norėčiau dėl teatro ten sugrįžti. Norėčiau į teatro suompirtę (juokiasi). O šiaip eičiau daugiau pasivaikščioti po senamiestį, nes ten yra daug ką pažiūrėti, daug paminklų, labai įspūdingas ant kalno stovintis Soboras.

Ką duoda solistui galimybė išvažiuoti ir dirbti svetur?

Mane sužavėjo skandinaviškas kuklumas ir tvarkingumas.

Galimybė išvažiuoti solistui į kitą šalį yra priešnuodis bet kokiam snobizmui, sceniniam bukumui, kuris atsiranda nuo rutinos. Kas yra sceninis bukumas? Ne tai, kad solistai tampa buki, dirbdami tame pačiame teatre. Paprasčiausiai viskas tampa įprasta, kai iš anksto žinai, kaip viskas bus. Ateisi ir matysi tuos pačius kolegas, girdėsi tuos pačius bajerius, bus tas pats santykis į tave, tie patys koridoriai, tos pačios auditorijos, tos pačios replikos iš vietinių režiesierių ir dirigentų.

Iš vienos pusės turi stabilumą, užtikrintumą, socialines garantijas, bet iš kitos pusės - esi tos visos situacijos vergas. Esi įkalintas tame kolektyve, įkalintas žmonių nuomonių ir požiūrio. Kai žmonės uždėjo tam tikrą etiketę tau, tu negali jos nuo savęs nusiplėšti. Ta etiketė nėra tavo paties prote, tavo įsivaizdavime, tai yra aplinkinių žmonių tavęs įsivaizdavimas. “Aaa..taigi čia tas Vaidas…” sako.

Čia liečia visus – pradedant Jėzumi Kristumi, baigiant kiekvienu mirtinguoju. Žmonės aplinkiniai turi apie tave nuomonę, todėl tam, kad iš jos išsiplėštum, turi išvažiuoti kitur. Net vokaliniu požiūriu, jeigu nori paaugti vokale, turi palikti senus savo kūrinius, kuriuos dainavai, ir paimt naują kūrinį, bandyti prie jo naujai prieiti…

Žodžiu, kad atverstum naują gyvenimo puslapį, viena iš sąlygų yra išvažiuoti, įkvėpti šviežio oro, kitaip tu rūgsti, kaip silkė bačkoje. Tuo įsitikinau savo kailiu.

Kiekvienąkart, kai nuvažiuoji kitur, pirmas dalykas - tavęs nepažįsta, tave priima kaip švarų lapą, neprirašytą, be išankstinių nuostatų, tave gerbia, kaip žmogų. Juk tam tikrose vietose santykiuose atsiranda familiarumai. Ir to, prie ko mes priprantame, pradedame nebevertinti. Tai būdinga visiems žmonėms. Mes pradedam vertinti ką nors, kai netenkame. Kai esi naujas, tave vertina, kaip ir turi būti. O kai pripranta, nebevertina. Pavyzdžiui, mūsų profesorius Virgilijus Noreika. Kadangi visi priprato prie jo, nebe taip vertina. Dabar atsisveikinome su visa plejada iškilių dirigentų – Vytautu Viržoniu, Jonu Aleksa, Rimantu Geniušu. Kai išeina anapilin, pradeda perdėtai sureikšminti, bando statyti jiems paminklus.

Turiu tokį posakį - tam, kad tau Lietuvoje pastatytų paminklą, turi numirti. Paminklo kaina yra ne ta, kurią moka giminaičiai už granitą, bet kaina yra tavo gyvybė, tavo gyvenimas. Aš esu labiau šalininkas tos filosofijos, kad reikia mylėti žmogų gyvą. Pagarbą reikia reikšti, kol žmogus gyvas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją