Esate pirmoji balerina Lietuvos istorijoje, scenoje išbuvusi 32 metus. Kokia buvo jūsų kaip balerinos pradžia?
Kaip ir daugumos baleto artistų, mano kelias prasidėjo M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Į ją stoti man pasiūlė legendinė balerina, pedagogė Marija Juozapaitytė, pas kurią tuo metu mokiausi šokti. O apskritai, šokti mane paskatino mano šviesaus atminimo dėdės Adomo Gineičio šeima.
Pažvelgus atgal, kokie jums buvo visi tie metai?
Gražūs ir įvairūs, tikrai yra ką prisiminti. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre prašokau 21 metus, po to dar 11 metų šokau vien tik A. Cholinos spektakliuose.
Kokie vaidmenys jums artimiausi?
Savo karjerą pradėjau nuo Alyvų fėjos vaidmens balete “Miegančioji gražuolė”, vėliau sekė soliniai vaidmenys “Don Kichote”, “Gulbių ežere”, “Žizel”, “Spragtukas”, kt. – net neišskirčiau artimiausio vaidmens. Ypač mėgau charakterinus vaidmenis ir šokius. Man svarbu ne tik atlikti choreografiją – didelį dėmesį kreipiu į artistinę išraišką. Visada patikdavo per šokį išreikšti sudėtingą dramatinį vaidmenį, pasireikšti ne tik kaip šokėja, bet ir kaip aktorė. Gyvenime aš atrodau rami, tačiau scenoje mėgstu ryškias, dramos pilnas asmenybes.
Kokie susitikimai jums buvo lemtingi ar lyg šiol atrodo ypatingi?
Man labai daug davė viena pirmųjų mano mokytojų, Leokadija Dumšaitienė – ji mane skatino, auklėjo, ugdė ir išmokė visko, ko reikia būsimai šokėjai. Vėliau, jau LNOB teatre, mano repetitorė buvo Lidija Šulga, kuri ruošė dauguma mano solinių vaidmenų. Labai svarbus susitikimas su Jurijumi Smoriginu – vaidmenys jo pastatymuose buvo žingsnis į šiuolaikinį baletą. Didžiulis džiaugsmas buvo sutikti Anželiką Choliną – ji turi talentą kiekvieną vaidmenį, choreografiją pritaikyti konkrečiam artistui. Jos dėka nepatyriau skausmingo perėjimo, scenos trūkumo – išėjusi iš LNOBT, šokau jos spektakliuose.
Anželika Cholina pasakoja, kad jūs buvote viena iš nedaugelio, patikėjusi ja kaip kūrėja jos karjeros pradžioje, šokote daugelyje jos spektaklių: “Medėjoje”, “Carmen”, “Meilė”, kt. Ką jūs galėtumėte pasakyti apie jūsų bendradarbiavimą?
Baletas “Medėja” buvo Anželikos diplominis darbas, iš pradžių aš ten turėjau mažesnį vaidmenį. Bet Medėja man pasirodė labai įdomi, sėdėdavau ir stebėdavau kiekvieną repeticiją. Kartą baleto artistas V. Chlebinskas atsisuko ir pasakė man: “Taigi tu nori šokti šį vaidmenį”…Tapau Medėja. Nuo tada nebeišsiskyrėme su A. Cholina. Jos spektakliuose susidūriau su dramos artistais – jie privertė savaip pasitempti, kitaip pažvelgti į choreografinę išraišką, dramaturgiją.
Balerinos amžiaus cenzas – apie 20 metų, klasikinis baletas – jaunų žmonių menas. O A. Cholinos šokis – kitoks, jis prailgina šokėjo gyvenimą. Labai gerbiu ją už jos talentą ir meilę, pagarbą artistams.
Už vaidmenį “Moterų dainose” buvote nominuota Šv. Kristoforui. Kuo ypatingas šis vaidmuo?
Po “Moterų dainų” premjeros netikėtai man pačiai sulaukiau labai gerų atsiliepimų, nominavimas Šv. Kristoforui buvo didžiulė staigmena. Šiame spektaklyje mano moteris išsiskiria iš kitų savo dramatiškumu, tam itin padėjo ir Juozo Statkevičiaus kurta kareiviška apranga. Mirties – netekties šokiu turėjau išreikšti, ko gyvenime nesu patyrusi. Atrodo, vaidmuo nedidelis, tačiau man labai svarbus ir įpareigojantis. Jį turi išgyventi, išjausti, iškapstyti iš savęs tikrą emociją.
Šį vaidmenį paskutinį kartą sušoksite Kovo 13d. Nacionaliniame dramos teatre, vėliau jį “perduosite” baleto artistei Beatai Molytei. Kokių patarimų jai galite duoti?
Beata Molytė man – labai įdomi šokėja, labai graži savo gilumu, emocionalumu, fiziniais duomenimis. Patarčiau jai nebijoti naudoti savo emociją, nesibaiminti eksperimentų, nestovėti vietoje – kurti ir nieko nebijoti, nes jos potencialas didžiulis.
A. Cholina taip pat pasakojo, kad jūs esate tikras teatro žmogus ir iš tiesų mylite sceną. Kokių jausmų kupina ją paliekate?
Nuo pat mažens labai mėgau šokį, scena man yra labai svarbi. Ėjimas į ją man visada buvo didžiulė atsakomybė. Man sekėsi su partneriais, kolegomis, laikau savo karjerą sėkminga. Niekada nebuvau klasikinio baleto primadona, bet mano vaidmenys - ir pagrindiniai, ir antraeiliai- man buvo labai svarbūs. Nemėgstu apie save daug kalbėti, bet scenoje papasakojau daugybę įvairių dalykų. Dabar dirbu su mokiniais, toliau gilinuosi į šokį per jaunimą. Nejaučiu sunkumo – nors visko padaryt neįmanoma, pasakiau daug dalykų, kuriuos norėjau pasakyt. Scenos aš nepalieku, nes ji nepalieka manęs…
