G.Apolinerui, garsiam prancūzų poetui, prozininkui, žurnalistui ir meno kritikui užteko parasyti vieną vienintelę pjesę, kad įeitų į XX amžiaus teatro istoriją. „Teiresijo krūtys“, autoriaus pavadinta „siurrealistine drama“, tapo modernios dramaturgijos ir teatro teoretikų analizių objektu. Tai viena pirmųjų iš tų nedaugelio modernistų pjesių, kurių tikslas buvo laužyti nusistovėjusią iliuzinio teatro tradiciją, kurti teatrą, nesiekiantį realybės kopijavimo.
Kūrinyje pasakojama fantasmagoriška istorija apie žmonos paliktą vyrą, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir gimdyti vaikus, idant išgelbėtų savo šalį nuo vis prastėjančios gimstamumo situacijos. Pjesėje paliečiamos tokios sąvokos kaip feminizmas, pacifizmas, kalbama ne vien apie vyro ir moters padėtį visuomenėje, užsimenama ir apie lyčių keitimo bei vaikų gimimo klausimus – apie tai Apolineras rašė jau 1903 m. Režisierius G. Varnas juokiasi, jog „Apolineras tarsi išpranašavo XXI amžiaus realybės atšvaitus“.
Spektaklyje naudojama ne vien Apollinaire‘o pjesė. Prie „Teiresijo krūtų“ teksto prilipinama ir antroji linija, paremta modernistų manifestais - nuo futuristų iki dogmos; daugiausia remiamasi dada ir siurealizmo kūrėjų mintimis, tekstais. Vizualinę spektaklio pusę – lėles ir objektus – dailininkė Julija Skuratova sukūrė koliažo principu pagal įvairių modernistų darbus. Kaip teigia menininkė, „Mūsų spektaklyje meno istorijos kontekstas yra labai svarbus. Mes taip pat kuriame „atgijusios formos“ teatrą, kuriame personažų vaidmenis atlieka dailininko sukurtos formos - lėlės, objektai, kaukės, koliažai, scenovaizdžio dalys. Lėlės, objektai, kostiumų detalės formuojami koliažo principu, naudojant XX a. pr. dailininkų kūrinių citatas. Scenografija, lėlės, lėlių animavimas inspiruoti kubistinio, konstruktyvistinio, futuristinio, siurrealistinio meno stilių.“.
Gintaro Varno spektakliuose riba tarp sapno ir tikrovės dažnai pasirodo labai plona. Šiuo atveju, tiek siužeto prasme, tiek lėlių pavidalai taip pat diktuoja sapniškas taisykles. Pjesės tekstas teigia, jog „Sapnas – ne parodija, kaip teatras. Sapnas tai mokymas mirti. Sapnas – šventas“. Spektaklis taip pat virsta sapnu ar net daugiasluoksniu sapnų koliažu, kuris yra gausus prasmių, istorinių, meno istorijos nuorodų, įvairiausių kontekstų. Pasak G. Varno, „atsivesti į sceną Dali, Artaud, Bretoną ir visus kitus personažus bei Apollinaire‘o istoriją apie išskrendančias Terezos krūtis – įmanoma <...> tik lėlių teatre“.
Pjesės prologas baigiasi tekstu: „O publika, / Naujos ugnies negestančiu deglu tu būki”. Vilniaus teatras „Lėlė“ kviečia prisijungti prie modernistų manifestais Gintaro Varno įskeltos kibirkšties bei padėti jai virsti liepsna.
