Šį vakarą skambės ir lietuvių kompozitorės Onutės Narbutaitės „Melodija Alyvų sode“ (trimito solo – Igoris Kramarevas). 2004 m. Paryžiuje vykusioje „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje“ šis O. Narbutaitės kūrinys sukėlė furorą ir buvo išrinktas pirmuoju rekomenduojamų transliuoti opusų devintuke. Koncertas prasidės Josepho Haydno Simfonija Nr. 64 A-dur, priskiriama „Audros ir veržimosi“ laikotarpiui, pats kompozitorius ją pavadino „Tempora mutantur“. Diriguos Robertas Šervenikas.
Priminsime, kad vakaro solistė Kristinė Blaumanė gimė Rygoje, muzikų šeimoje. Baigusi Latvijos muzikos akademiją (Eleonoros Testelec kl.), studijavo Anglijoje, Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje (Stefano Popovo kl.). Violončelininkė yra konkursų (Latvijos filharmonijos jaunųjų muzikų, Carmelio tarptautinio ir kt.) laureatė. Kaip solistė koncertuoja visame pasaulyje, griežė su Latvijos nacionaliniu simfoniniu, Rygos kameriniu orkestrais, „Amsterdam Sinfonietta“, „Kremerata Baltica“, Čikagos miesto orkestru, „Britten Sinfonia“, „Londono solistų“ kameriniu orkestru, Olandijos pučiamųjų ansambliu. Bendradarbiavo su dirigentais Th. Sanderlingu, L. Markizu, P. Oundjianu ir kt., yra grojusi su I. Sternu, G. Kremeriu, Yo Yo Ma, B. Giuranna, N. Znaideriu, J. Bašmetu.
K. Blaumanė dalyvavo daugelyje festivalių, tarp jų: Lokenhauzo, Zalcburgo, Bazelio, Jeruzalės, Utrechto, Gštado, Verbjė, Čeltenhamo ir kt. Šiuo metu ji yra Londono filharmonijos orkestro violončelių grupės koncertmeisterė (nuo 2007), be to, aktyvi šiuolaikinės muzikos atlikėja, griežusi daugelio jai dedikuotų kūrinių pasaulines premjeras. K. Blaumanė jau du kartus yra apdovanota Didžiuoju Latvijos muzikos prizu.
Šiam koncertui Vilniuje solistė pasirinko vieną žymiausių nūdienos anglų kompozitorių, unikalią ir įtakingą šiuolaikinės muzikos figūrą Johną Tavenerį. Jo kūrinys „The Protecting Veil“ violončelei ir styginių orkestrui sukurtas 1988 m. Kompozitorių įkvėpė Švč. Mergelės Marijos globos šventė – viena didžiausių stačiatikių liturginiame kalendoriuje. Istorinė legenda pasakoja, kad 910 m. Konstantinopolis buvo apsuptas musulmonų saracėnų (kiti šaltiniai teigia, kad tai buvo rusėnai) ir jo gyventojams grėsė mirtinas pavojus.
Besimeldžiantiems krikščionims (kitur rašoma, kad šventajam Andriejui) dangiškoje šviesoje pasirodė angelų ir šventųjų apsupta Dievo Motina, jos veidu tekėjo ašaros. Kurį laiką kartu pasimeldusi, ji nusigobė skraistę ir išskleidė ją virš visų, prašančių užtarimo. Įgavę jėgų, graikai puolė priešus ir šie atsitraukė.
Tavenerio žodžiais, šiame kūrinyje jis norėjęs atskleisti didžiulę, neišmatuojamą Švč. Mergelės Marijos galią ir globą. Kaip tik violončelės partija simbolizuoja Dievo Motiną – jos giesmė nenutrūksta per visą kūrinį, o styginiai dar pratęsia šią nesibaigiančią melodiją. Meditacinio pasakojimo fone iškyla Mergelės Marijos gyvenimo vaizdai: Gimimas, Apreiškimas, Įsikūnijimas, Rauda prie kryžiaus, Prisikėlimas, Dangun ėmimas, o juos įrėmina pirma ir paskutinė dalys, liudijančios begalinį Dievo Motinos grožį ir pagalbą šiam dūžtančiam pasauliui. Kompozitorius sako: „norėjau nutapyti ikoną ne dažais, o muzikos garsais, ne teptuku, o violončelės giesme…“
