Tas leidimas iškilo keistu, atrodytų, nieko bendra su literatūra neturinčiu pavidalu – mados ir kvepalų pasaulio terminija. Visiškai spontaniškai akiraty atsidūrė tokie grakštūs dariniai kaip haute couture (aukštoji mada, meno kūrinys, vienetinė gamyba)* ir pret-a-porter/ready-to-wear (masinė, fabrikinė produkcija, atspindinti vartotojų poreikius ir kurianti pagrindines tendencijas).
Tik paskui pagalvojau, kaip tiksliai šie žodelyčiai apibūdina tai, kas ilgai laiką mano mintyse buvo juoda ir baisi dėmė „nežinau ką ir kaip pasakyti apie praėjusių metų knygas, kaip visa tai struktūruoti ir įvertinti“. Ne tik apibūdina, bet ir sykiu labai aiškiai struktūruoja visus perskaitytus tekstus, suteikia jiems vardus ir tampa žaismingu pakaitalu tai vis dar egzistuojančiai skirčiai aukštoji literatūra – populiarioji literatūra.
Bendras įspūdis, mąstant apie perskaitytas praėjusių metų knygas, susidaro toks: tai buvo nepralenkiami pret-a-porter metai. Viskas skirta dėvėti, vartoti, daug kas pažįstama, atpažįstama, jau girdėta, jau skaityta, aidi, ataidi, persikloja ir t. t. Ryškiausiai ši tendencija, bent jau man, juntama prozos lauke, arba, mados terminija tariant, prozos boutique.
Įžengus į jį ir apžvelgus jo erdves, mane užplūsta neviltis, kad romano-įvykio, to vienintelio ir „paties paties“, nėra; ir štai tą akimirką, kovodama su neviltimi, prisimenu vieno mielo kolegos raminimą, ar veikiau tokią atsidūstant ištartą ištarmę: esą, nebūk gi tu naivi, literatūroje jau seniai nebėra knygų-įvykių. Bet tai negelbsti ir man nepadeda – matyt, vis dar iš jaunatviško entuziazmo ir to neabejotino naivumo manęs neapleidžia knygos-įvykio noras. Tad pradedu įdėmesnę boutique apžiūrą.
Su dideliu entuziazmu, įkvėpta sklandančios susižavėjusių aplinkinių reakcijos, puoliau skaityti Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“, o perskaičiusi sau tyliai nutariau, kad, matyt, jau esu visiškai, o šiuo metu – itin ir gal jau net nepagydomai – sugadinta Ričardo Gavelio, su kuriuo gyvenu kožną savo dieną, todėl šitas Kunčiaus romanas man pasirodė it kažkoks keistas Gavelio ir Jurgio Kunčino pasakojimų apie Vilnių lydinys, žinoma, perkeltas į Valstybės tūkstantmetį gyvenantį ir švenčiantį Vilnių ir pripildytas dabartinio sostinės Senamiesčio „žvaigždžių“ – Roželės, Urniežiaus aka kunigaikščio Vildaugo, Sniego žmogaus ir kitų tikrų ir pramanytų, įtikinančių ir nelabai personažų bei istorijų. Nepaisant to, pagyros Kunčiui už tai, kad tekstas paskaitomas, t. y. dėvimas, ir nenužudantis skaitytojo ar neleidžiantis mesti knygos šonan.
Visiška priešingybė jam būtų nepaskaitomasis, taip lengvai nedėvimas Andrius Jakučiūnas ir jo „Lalagė“. Besikamuodama ir lėtai slinkdama tekstu – mane, kaip trumparegę, labai vargina ištisinės eilutės be jokio dialoginio atokvėpio – esu priversta manyti, kad tai neabejotinas haute couture. Juk neįprastas kirpimas, t. y. struktūra – knyga prasideda nuo vidurio ir baigiasi gal viduryje, apsukusi apsakymų vainiką (ak, koks gražus žanrinis įvardijimas!). Bemąstant apie tą aukštąją madą ir „Lalagę“, netikėtai į galvą šauna kitas palyginimas, įprastas parfumerijoje – nišinė. Ir iškart prisimenu vieną labai tikslų keistų kvepalų apibūdinimą, kurį išsakė tikra parfumerinė nosis: „nemylinčio žmogaus kvapas ir nemylinčio žmogaus kvepalai.
Tarsi ir įdomu, gal net labai, bet kvėpintis visiškai netraukia“. „Voilà!“ – manau sau: juk čia visai taip pat kaip ir man su Jakučiūno tekstu. Gal ir įdomu, bet skaityti, o juolab įveikti viską vienu užmoju ir iki galo niekaip netraukia. Žinoma, įdomi ir „kabinanti“ stilistinė raiška: keisčiausi žodeliai žodelyčiai, ypatingas pasakojimo būdas, kartais net nupurtanti savo įkyriu preciziškumu, atidumu ir pedantiškumu, ir prie kiekvieno judesio, detalės ar daiktų akylai prikibęs pasakotojo žvilgsnis. Jakučiūnas, kaip prityręs ir išrankus haute couture meistras, yra ypač atidus, rinkdamasis medžiagas ir keistus jų „sukirpimus“, derinius savo vienetiniam tekstui. Įdomu, bet nedėvima, o juolab – netendencinga. Bent jau dabar, kas bus po metų kitų – negali žinoti. Tačiau drąsiai sakau, kad „Lalagė“ verta būti haute couture už savo nepadėvimumą, t. y. nepaskaitomumą, ir už tai, kad tame tekste slypi keista jo trauka, svaiginimas ir svaigumas, jei įklimpsti į jį iki „dugno“, ir neabejotinai įdomūs naratyvinio naujumo grūdeliai.
Būtent tų novatoriškumo grūdelių ar sėklyčių pasigedau Lauros Sintijos Černiauskaitės romane „Medaus mėnuo“. Žinoma, tenka pripažinti, kad šiuo romanu tarsi šiek tiek grįžtama aukštyn, „Kvėpavimo į marmurą“ kartelės link, bet vis tiek ne taip, mat viskas jau atrodo girdėta ir netgi nuspėjama, regisi kaip autorės savęs perrašymas. Niekur neauganti ir užklimpusi stilistika, ta pati, per visas knygas keliaujanti moters dvasinių ir kūniškų jausmų bei potyrių metaforika, atrodytų, tie patys dvasinių ieškojimų keliai ir trajektorijos – bridimas sniegu plento link, ir, žinoma, būtinai bent vienas sociumo atstumtasis („Kvėpavime į marmurą“ buvo Ilja, dabar – Arkadijus: atrodo, kad vos ne vadovėliškai tas kitoniškumas pabrėžiamas nelietuviškais vardais.) Žinoma, knyga lengvai skaitoma ir bus tikrai populiari, ypač kai josios autorė būtent už šį romaną apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija.
Visiška Černiauskaitės opozicija – Undinė Radzevičiūtė ir jos mažosios istorijos „Baden Badeno nebus“. Kaip ir, anot Kęstučio Navako, įprasta atokiai nuo literatūros magistralių esančiai autorei – lakoniška, trumpa, detalu, tikslu, visos pasakojimo elementų dozės tiksliai apskaičiuotos, ironijos kiekis irgi skaniai dozuojamas. Dera pastebėti, kad Radzevičiūtė moka taupiai vartodama žodžius pasakyti taikliai ir iš esmės. Jos istorijos, ar veikiau – mizanscenos, yra kupinos išskirtinių aplinkybių, lemtingų įvykių, reikšmingų detalių, dėl kurių skaitytojas patiria paslaptimis sproginėjantį skaitymo malonumą. „Baden Badeno nebus“ skaitoma – peržengus pirminį atmetimo slenkstį, kad visa tai jau žinoma, skaityta, girdėta, o gal net ir matyta – lengvai ir paprastai. Praėjusių metų prozos boutique tai buvo viena iš geriausių knygų, elegantiškas pret-a-porter su subtiliomis ir kilmingomis haute couture užuominomis.
Dėmesį atkreipiau į įdomią ir išsiskiriančią prozos debiutantės Jurgos Tumasonytės pirmąją knygą „Dirbtinė muselė“. Irgi teisingas ir todėl „skanus“ haute couture ir pret-a-porter derinys. Autorė moka įdomiai pasakoti, siužetas intriguojantis, pasakojimo būdas, iš pažiūros atrodantis kaip neutralus ir pernelyg paprastas, iš tiesų yra lakus ir varantis siužetą pirmyn. Pasakojimas kupinas smagių siurrealistinių įtrūkių, magiškojo realizmo daiktų ir mielos lengvos žmogiškojo tipo ir žmogiškųjų santykių bei situacijų dekonstrukcijos.
Atskirą prozos boutique erdvę užima memuaristinė, dokumentinė literatūra. Šioje erdvėje rikiuojasi Romualdo Granausko „Trys vienatvės“ kartu su Audronės Girdzijauskaitės portretų metmenimis „Nutolę balsai“. Skaitoma maloniai ir lengvai, o ir begal įdomu, nes rašoma apie realius žmones – juk kitų žmonių gyvenimas visada yra įdomiausias ir skaitomiausias, t. y. dėvimiausias, dalykas. Prie šių knygų dar priskirčiau ir Rūtos Oginskaitės knygą „Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“; prigultų čia ir Ramunės Marcinkevičiūtės sudaryta knyga „Patirčių realizmas“ apie Dalią Tamulevičiūtę; turbūt čia pridėčiau ir man bene įdomiausią praėjusių metų memuaristikos atradimą – menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės pastangomis ir dideliu triūsu išleistą knygą apie dailininkę Barborą Didžiokienę „Mažosios dailininkės prisiminimai“, kurios pagrindas – pačios Barboros Didžiokienės rašyti atsiminimai.
Eseistikos erdvė šiemet atrodo tuštoka ir šiek tiek padėvėta, toks savotiškas second hand. Jame „užkliuvo“ tik pora knygų. Tai jau dėvėti, t. y. skaityti, Sigito Parulskio tekstai, pažįstami skaitytojams iš interneto dienraščių ir sugulę knygon „Prieš mirtį norisi švelnaus“. Taip pat Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės „Visi laiškai – žirafos“, metų sandūroje išleisti atskira knyga, o iki tol nemãža laiko džiuginę „Šiaurės Atėnų“ skaitytojus. Tekstai veik nekeisti ir neperrašyti, tik papildyti originaliomis Vitalio Čepkausko iliustracijomis. Tenka pripažinti, kad prie dendiško ir grakštaus susirašinėtojų tono, prancūziško konteksto jos tinka, tad autoriams vertėtų pagalvoti ir apie garsinę pusę – kompaktinę gražiausių knygos meliodijų plokštelę.
Tad peržvelgus esė lentynėlę akivaizdu, kad po pernai buvusių gausių, turtingų ir ryškių stipriausių eseistų antrųjų tomų metų, šiemet šitoj padangėj – štilis ir ramybė. Sakoma, kad tyla būna tik prieš audrą. Tikiuosi, kad toji audra dar bus.
Visai kiti ir tikrai meniški haute couture reikalai, mano manymu, yra poezijos salone. Čia pret-a-porter dalykėlių nepalyginti mažiau, o meistrystės pavyzdžių nelyginamai daugiau – visų pirma, Donaldas Kajokas ir „Kurčiam asiliukui“. Tituluoju sau jį metų poezijos haute couture meistru. Panašu, kad Kajokas, būdamas savo įprastame talpaus ir taupaus žodžio kelyje, yra tarsi pakeliui į kažkokį naują minimalizmo ir iš žodžių veik visiškai išlaisvinančios išminties etapą.
Toliau rikiuočiau išmokusį nebūti Marių Buroką. Stabiliai egzistencišką Eugenijų Ališanką, sakantį jeigu, ir klasiškai „jonynišką“ Antaną A. Jonyną, tūnantį „Kambaryje“. Debiutantiškai itin gerą Aidą Jurašių ir jo „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymo“ nuotykius.
Apskritai, perskaičius 2011 m. poezijos knygas, įspūdis lieka šviesus ir geras. Tvirtos ir geros, gerai parašytos poezijos tikrai esti, ir tai aiškus ženklas, kad jos bus ir ateityje.
Tad, reziumuojant šį kuklų savo subjektyvių išpažinimų aprašą ir baigiant kelionę po literatūros boutique, būtų galima pabrėžti, kad haute couture ir pret-a-porter proporcijos prozos ir poezijos laukuose tarsi išsibalansuoja, nors tendencija daugiau nei akivaizdi – masinio ir tendencingo dėvėjimo principas ima viršų prieš tekstą, kaip išskirtinį ir ištobulintą meno kūrinį. Atrodo, kad lietuvių literatūra toliau nepaliaujamai ir gan sėkmingai gravituoja jau prieš porą metų diagnozuoto glamūrėjimo link – tai turbūt nesąmoningai liudija bei atspindi ir manosios metaforos. Tačiau jame retkarčiais pasitaiko ir tikrų knygų-įvykių, tikrų aukštos literatūrinės meistrystės pavyzdžių.
* Norėčiau atkreipti mielų skaitytojų dėmesį, kad haute couture sąvoka vartojama veik tiksliai pagal apibrėžimą, be jokių konotacijų ar juolab lietuviškųjų „kutiūro“ kontekstų, kuriuos labai aiškiai būtų galima apibrėžti keliais garsiais ir visai Lietuvai žinomais vardais (pradedant „Stiliumi“ ir baigiant...). Būtent šios sąsajos šitame tekste griežtai atsisakoma.
