Man „Pogrindis“ taip pat yra vienas iš tų vis dar retai Kanadoje pasirodančių romanų, kurie atskleidžia gyvenimą už buvusios Geležinės uždangos. Negalėjau atsispirti pagundai pasikalbėti su jo autoriumi.
Eva Stachniak: „Pogrindis“ prasideda nuo poetiško sienos, „vinguriuojančios per vidurį Europos” aprašymo. Kokią reikšmę ši siena turi jums, lietuvių kilmės Kanados rašytojui?
Antanas Šileika: Siena Europos viduryje mano gyvenimą paveikė labai smarkiai. Visą laiką iki devintojo dešimtmečio pabaigos mane persekiojo jausmas, kad aš apskritai neegzistuoju, nes esu kilęs iš vietos, kurios tiesiog nėra. Tiesą sakant, Europoje buvo dvi sienos: už pirmosios buvo tokios šalys kaip Lenkija ir Vengrija, kurios egzistavo „kitoje“ Europoje, o už antrosios – tokie kraštai kaip Baltijos šalys ar Ukraina, kurių, atrodė, iš viso nėra. Tų laikų žemėlapiuose (jeigu juose nebuvo pažymėtos sovietų provincijos) jų rasti negalėjai. Todėl vaikystėje tėvų, pabėgėlių iš tų kraštų, kartos nostalgija man buvo didelė mįslė. Pasaulis, kurio jie neteko, egzistavo tik jų pasakojimuose, o tų pasakojimų veiksmas vyko kažkur kryžkelėje tarp pasakų ir Eneidos, tarytum jie būtų pabėgę iš degančios Trojos.
Paauglystėje varžiausi savo kilmės, nes daugiakultūriškumas tais laikais dar nebuvo skatinamas, o viešai deklaruoti „nematomą“ tautiškumą buvo ypač keblu. Tačiau pirmaisiais metais universitete mano požiūris visiškai pasikeitė – ėmiau nebeatsiliepti pašauktas „Tony“, kaip prisistatydavau iki tol; visi turėjo vadinti mane „Antanu“.
Iš visų jaunystėje skaitytų knygų stipriausiai mane paveikė į anglų kalbą išversti Czesławo Miłoszo kūriniai – jo Isos slėnį ir Gimtąją Europą skaičiau daugybę kartų. Po Sovietų Sąjungos žlugimo pradėjau vis labiau domėtis regionu, kurį istorikas Timothy Snyderis savo naujoje knygoje pavadino Kruvinomis žemėmis (Bloodlands). Anaiptol neatsitiktinai šios kruvinos žemės geografiškai apytikriai sutampa su senosios Abiejų Tautų Respublikos teritorija jos suklestėjimo laikotarpiu.
Labai domėjausi, ką apie šį kraštą rašo Snyderis ir kiti istorikai, tokie kaip Normanas Davies ir velionis Tony Judtas ir supratau, kad mokėdamas skaityti ir kalbėti lietuviškai pats galiu be galo daug apie jį sužinoti. Noriu rašyti tik apie šitą pasaulio dalį. Rašytojas yra šiek tiek negailestingas, ir aš matau, kad šio regiono istorija XX a. pati dramatiškiausia. Tai neišsenkamas medžiagos šaltinis! Ir nors anksčiau Vakaruose niekas ja nesidomėjo, dabar domisi. Dar daug yra ką papasakoti apie kitą Europos pusę.
E. S.: Lietuvių akimis „Pogrindis“ yra įtaigus pasakojimas apie nelaimingą meilę, tragiškus istorijos primestus pasirinkimus ir nepaprastą pasiaukojimą. Kanadiečių požiūriu, ši knyga taip pat yra pasakojimas apie paveldą, kuris pasirodo prie mūsų slenksčio ir reikalauja, kad apsispręstume, kokia jo vieta mūsų gyvenime. Jūsų leidėjas vadina tai „nepapasakota istorija apie mūšį, kuris dar ilgai tęsėsi po Antrojo pasaulinio karo“. Kada ir kaip jūs sužinojote apie šią savitą „nepapasakotą istoriją“?
A. Š.: Kai kurie partizanų istorijos fragmentai buvo aprašyti jau šeštajame dešimtmetyje; ypač gerai buvo žinoma Juozo Lukšos istorija – kaip jis kovojo, pabėgo per Lenkiją į Paryžių, vedė, ir CŽV padedamas 1950 m. grįžo į Lietuvą, o 1951 m. buvo išduotas ir nužudytas. Jo istorijos gija ir tapo mano romano metastruktūra. Tačiau žinoti istoriją nepakanka, reikia ją suvokti.
Partizanų istorija yra sudėtinga ir ilga; ji apima britų rengtus persikėlimus per Baltiją valtimis, dvigubų agentų infiltravimą į pasipriešinimo judėjimą ir daugybę šiurpių asmeninių istorijų (dalį jų aš panaudojau savo romane). Ši informacija tapo prieinama prieš dvidešimt metų, kai po Sovietų Sąjungos žlugimo atsivėrė archyvai ir buvo išleista daug prisiminimų. Tada, pavyzdžiui, sužinojau, kad garsus vaikų rašytojas Kostas Kubilinskas (Lietuvoje ne mažiau populiarus negu daktaras Seussas Amerikoje), norėdamas įgyti valdančiųjų palankumą, išduodavo ir šaudydavo partizanus. Jo istorija man sukelia asociacijų su Czesławo Miłoszo kūriniais – manau, Kubilinskas galėtų būti „Pavergto proto“ personažu. Antrajam pasauliniam karui būdingas groteskiškumas Rytuose juntamas labai aštriai, ir aš norėjau atskleisti jį čia, Kanadoje, kur mes žvelgiame į karą ir pokarį per Churchillio kalbų prizmę – kaip į laimėtą kovą už gėrį.
Stengiuosi praplėsti mūsų supratimą apie šį karą ir pokarį, parodyti, jog tikroji šių laikotarpių istorija kur kas sudėtingesnė už gėrio ir blogio kovos paveikslą, kokį pateikia tokios istorijos kaip „Gelbstint eilinį Rajaną“. Bandau pavaizduoti panašų paveikslą, kokį matome filmo „Katynė“ pradžioje, kai civiliai bėga nuo dviejų užpuolikų. Kad vyko kažkas panašaus mes Kanadoje žinojome ir prieš filmą, bet filmas privertė mus tai įsisąmoninti.
Amerikoje labai stengiamasi žmogui įteigti, kad jis pats yra savo likimo kalvis, bet Europos, ir ypač Rytų Europos patyrimas byloja, kad mūsų asmeninis likimas labai priklauso nuo istorijos užgaidų – panorėjusi ji lengvai gali mus ir sutraiškyti, ir iškelti. Toks požiūris šiek tiek pesimistiškas. Turiu pripažinti, kad į romaną kažkaip, ne visai mano valia, įsipynė šiokios tokios prisikėlimo natos. Atmintis yra sėkla, iš kurios gali vėl išaugti gėlė arba piktžolė. Kartais mirusieji prisikelia, o jeigu ir ne patys mirusieji, tai tie, kurie juos atmena.
E. S.: Tai jau ne pirmas jūsų romanas kuriame kalbate apie žemes anapus Geležinės uždangos. „Bronzinėje moteryje“ irgi šiek tiek apie jas užsiminėte. Ar rašydamas šiuos romanus galvojote apie panašius ar apie skirtingus dalykus? Kas juos sieja ir kas skiria?
A. Š.: Vienas romanas atvedė prie kito, bet istorija prasidėjo anksčiau. 1997 m., kai parašiau rinkinį istorijų apie imigrantus Kanados priemiesčiuose, pavadintą „Pirkiniai išsimokėtinai“, supratau, kad suradau būdą parodyti XX amžių tokį, koks jis atrodo žvelgiant per labai savitą langą, iš ypatingos vietos, kurioje, kaip ir visame pasaulyje, vyko dramatiški dalykai. Nuo Lietuvos mane skiria didelis atstumas ir mano kasdieniame gyvenime ji labai tolima, bet aš turiu priėjimą prie jos pasaulio, nes daugiau ar mažiau moku kalbą (aš skaitau ir neblogai kalbu lietuviškai, nors rašydamas darau daug klaidų). Nusprendžiau, kad jeigu saujelėje dulkių galima pamatyti visą visatą, tai aš galiu pavaizduoti XX amžių literatūrinėje trilogijoje, žvelgiančioje į jį per lietuvišką prizmę.
Aš pažįstu Lietuvą, bet nesu iš Lietuvos. Ji man artima ir tolima. Pirmojoje knygoje, kaip minėjau, kalbėjau apie gyvenimą priemiestyje ir vartotojų kultūros gimimą. Antrojoje, „Bronzinėje moteryje“, bandžiau kalbėti apie tam tikrus modernybės aspektus. Mane domino, kaip modernybės laikų žmogus, neturėdamas Dievo, kuria moralę, kaip savo meno kūriniams suteikia moralinį svarumą ir reikšmę. XX a. menininkas turi pasirinkimą – kurti sensacijas ir naujoves, aukso veršį, kurį nusileidęs nuo kalno rado Mozė, arba bandyti sukurti naujos tikrovės, naujos moralės ar naujo mąstymo būdo simbolį.
Be to, modernybė yra prieštaringa. Man krito į akis, kad modernųjį meną labai dažnai kūrė „primityvūs“ žmonės – pirmasis grynai abstrakčias skulptūras pradėjo kurti Constantine’as Brancusi, pasitelkdamas rumunų liaudies leitmotyvus. Džiazo šokį mums padovanojo vargingo traukinių konduktoriaus duktė Josephine Baker.
Pirmas dvi knygas aptarėme, dabar pereikime prie „Pogrindžio“. Norint kalbėti apie XX a., neišvengiamai tenka kalbėti apie karą. Aš irgi ilgą laiką bandžiau rašyti istorijas apie karą ar holokaustą, bet nieko gero iš to man neišėjo. Jaučiau, kad visa tai netikra – aš tiesiog kartojau tai, ką jau žinojome, skaitėme ar matėme kino filmuose. Todėl nutariau rašyti apie tai, ko nežinome, bent jau Vakaruose: apie karą po karo, naikinantį partizaninį karą, kuris tęsėsi daugelį metų po to, kai karas pasibaigė Vakaruose. Ir visuose šituose trijuose kūriniuose aš lyginu vieną gyvenimą su kitu, vertindamas praradimus ir laimėjimus.
E. S.: Romano pabaigoje Lukas ir kiti veikėjai labai sielvartauja, kad pasaulis juos užmiršo, nušlavė po pokarinės istorijos kilimėliu. Romane labai išplėtota išdavystės tema, kalbama ir apie garsųjį Kimą Philby bei kitus tokius kaip jis. Kai užverčiau jūsų romaną, man iš galvos vis neišėjo Lukas Žolynas. Galvojau, ką jis darys su savo netikro brolio istorija, kurią jis dabar turi pripažinti. Man buvo smalsu, kaip jį paveiks šis atradimas... Ar galite truputį apie tai pasvarstyti, pagal geriausias liežuvavimo apie savo veikėjus tradicijas?
A. Š.: Manau, kad Lukas Žolynas išgyvens kažką panašaus, ką patyriau aš pats ir kiti žmonės, tik atsitiktinai sužinoję apie praeitį dalykus, kuriuos ankstesnės kartos norėjo nuslėpti. Netikėtų dalykų apie savo šeimą sužinojau rinkdamas medžiagą šiam romanui. Apstulbau sužinojęs, kad vienas iš mano mirusių dėdžių 1931 m. uždusino savo meilužę ir įmetė jos kūną į drenažo šulinį, o paskui bandė ištirpinti jos kūną tirpalu, atsinešęs jį iš laboratorijos, kurioje buvo gaminamos bombos nužudyti Lietuvos prezidentui. Niekas nieko man apie tai nesakė.
Dėdė mirė Čikagoje 1952 m. Be to, žurnalo straipsnyje per klaidą buvo išspausdinta ne mano dėdės, o mano tėvo nuotrauka. Istorikas pasakė man, kad tai kalėjimo nuotrauka. Mano tėvas kalėjo? Jis niekada man apie tai nepasakojo. Pasirodo, jis irgi bandė nuversti Lietuvos prezidentą (kuris atėjo į valdžią per 1926 m. perversmą). Praeitis kupina netikėtumų, gerų ir blogų, bet dauguma žmonių eina per praeitį kaip barbarai per Romos griuvėsius. Kita vertus, kai kurie žmonės laiko praeitį spąstais ir mano, kad norint gyventi toliau, reikia ją pamiršti. Daugelis Kanados rašytojų iš aukšto žiūri į istorinius romanus. Toks požiūris į praeitį iššaukia asociacijų su Milano Kunderos „Juoko ir užmaršties knyga“ (Book of Laughter and Forgetting). Galimas dalykas, kad negalėdamas užmiršti, žmogus negali juoktis.
iliustracija
Tačiau aš priklausau pereinamajai kartai. Aš vienintelis iš trijų savo brolių gimiau čia, bet vis tiek jaučiuosi taip, tarytum būčiau išsigelbėjęs iš sudužusio laivo – tas laivas buvo mano tėvų gyvenimas, sugriautas Antrojo pasaulinio karo. Aš svetimas visur. Mano darbas – apmąstyti savo tėvų praeitį Lietuvoje ir savo vaikų ateitį čia. Nuolatinis kapstymasis praeityje neteikia jokios naudos, tik sukelia problemų, tačiau negaliu to atsisakyti.
Lukas Žolynas irgi pamatys, kad jo gyvenimas tampa sudėtingesnis. Jis supras, kad praeitis, kaip jis ją suvokia, yra smėlis, o ne akmuo. Jam ši nauja informacija ne tik nepadės, bet ir dar labiau apsunkins gyvenimą – į jį įsilies gausybė naujai atrastų giminaičių, kurie laikys jį laimės kūdikiu. Bet bus ir šiek tiek laimės. Lukas ir jo netikras brolis išgyveno savo tėvo dėka. Jo paties likimas buvo tragiškas, bet jo vaikai ėmė gyventi daugiau ar mažiau normalų gyvenimą, nors vienam iš jų pasisekė mažiau negu kitam.
A. Š.: Rašyti apie Lietuvą anglų kalba tikrai sunku, tenka spręsti daug keblių klausimų. Pirmiausia skaitytojai nieko nežino apie vietą, kurioje vyksta veiksmas ir man reikia labai greitai ir aiškiai pateikti antrojo plano informaciją. Anglakalbiai žino, kuo tarpusavyje skiriasi airiai iš šalies šiaurės ir pietų arba škotai nuo anglų ir valų, bet nemato jokio skirtumo tarp rusų, sovietų, baltarusių, lenkų, ukrainiečių ir lietuvių. Visos šios tautos, išskyrus lenkus, jiems yra tiesiog Sovietų Sąjungos gyventojai, o visi jos gyventojai, jų požiūriu, yra rusai. Dauguma mano pažįstamų žmonių mano, kad prūsai yra rusų atšaka. Todėl aš turiu labai greitai ir glaustai pateikti reikalingą informaciją ir tęsti pasakojimą. Moksliški ekskursai apie šalies istoriją romane neleistini, todėl būtiną antrojo plano informaciją aš linkęs pateikti padavimų pavidalu. „Bronzinėje moteryje“ parašiau keletą pastraipų apie mitinę „lietaus žemę“; šiame romane kartais pasigirsta balsas, raginantis atidžiau pažvelgti į Atlanto chartiją ir Jaltos susitarimus, bet aš tikiuosi, kad tas balsas skambės lyriškai ar ironiškai – bent jau ne kaip profesoriaus paskaita.
Kita problema atrodo paprasta, bet išspręsti ją sudėtinga – tai bėda su vardais. Reikalas tas, kad lietuvių, ypač vyrų beveik visi vardai baigiasi galūne „as“, kaip antai Antanas, Juozas, Kazimieras, Jonas, Petras ir taip toliau. Vienodas skambesys nuobodus, bet aš labai nenorėjau visų jų paversti Antoniais, Jozefais, Kazimirais, Džonais ir Piteriais. Todėl viena taisykle nesivadovavau, ir vienus vardus rašiau vienaip, kitus – kitaip. Pagrindiniam šio romano herojui parinkau vardą Lukas, kuris skamba gana įprastai anglakalbių ausiai, nors Lietuvoje jis buvo labai retas. Labai sunkiai sekėsi surasti atitikmenį slapyvardžiui Lakštingala, nes išvertus jis skambėjo kaip kažkokio „Žiedų valdovo“ personažo vardas. Su moterų vardais šiek tiek lengviau.
Kai reikia sukurti atmosferą, aš dažniausiai pasitelkiu valgių aprašymus, bet lietuviškas maistas yra labai paprastas ir daugumai žmonių nežadina jausmų. Todėl „Pogrindyje“ namų skoniui aprašyti pasitelkiau juoduosius serbentus, nes kanadiečiams jų skonis truputį egzotiškas. Šiame romane stengiausi vartoti kiek galima paprastesnę anglų kalbą. Nemėgstu įpinti pavienių svetimžodžių, kaip daroma kino filmuose („Ei, tovarišč, bėkime iš šios stovyklos“ ). Tačiau parinkti deramą minčių reiškimo stilių labai sunku. Mano romane negalėjo būti tokių žodžių kaip „varom“, „kietai“ ar „bičas“. Labai sunku rašyti sklandžiai ir nevartoti šiuolaikinių posakių, ypač amerikietiškų.
Vienas kritikas tvirtina, kad mano paskutinio romano kalba medinė, bet aš stengiausi, kad ji būtų skaidri. Lietuvių kalba kartais yra romantiškesnė, sentimentalesnė ir turi daugiau smarkių posakių negu anglų kalba. Aš turiu „išversti“ šią kalbą į kažkokias panašias angliškas išraiškos formas, kurios atrodytų tikros, o ne Anglijos lordų ar Čikagos gangsterių kalbėsenos pamėgdžiojimas. Tai tikras iššūkis!
E. S.: Taip pat kyla sunkumų bandant pasakoti istoriją išorinio stebėtojo, „kito“ požiūriu... Kai romantiškame tautiniame mite bandai pamatyti universalesnę istoriją, kyla konfliktas.
A. Š.: Mano romano metastruktūra pagrįsta tikra Juozo Lukšos istorija – kaip jis kovojo, paskui išvyko į Paryžių, pamilo ir susituokė, bet sugrįžo kovoti už Lietuvą, kurią metaforiškai vadino savo „pirmąja žmona“. Tai romantiškiausias iš lietuvių istorijos tikrų epizodų: žmogus atsisakė taikaus gyvenimo ir grįžo kovoti už savo šalį. Bet kai pradėjau rašyti, supratau, kad mes gyvename kitokiais laikais. Mes labiau tikime mažesniais tikslais, o didieji mums atrodo neįtikimi. Todėl mano romane Lukas grįžta ne pas metaforišką pirmąją žmoną, o pas tikrą pirmąją žmoną. Ir prieš tai jis prisijungia prie partizanų ne dėl savo patriotiškumo, bet norėdamas apsaugoti savo niekam tikusį, bailų brolį. Mano romane viskas tampa asmeniška. Tikri Lietuvos patriotai nekęs manęs, kad taip iškraipiau šią istoriją.
O kalbant apie pasakojimo sudėtingumą – taip, šiuolaikinės istorijos yra sudėtingos, ir mums atrodo akivaizdu, kad praeitis irgi buvo ne mažiau sudėtinga. Tačiau siekdami, kad pasakojimas būtų nevienpusis, susiduriame su pavojumi užimti revizionistinę poziciją. Galima pasakyti, pavyzdžiui, kad žmogus žuvo už savo šalį, nes neturėjo verto gyventi gyvenimo ir todėl susitapatino su tauta daugiau, negu derėjo. Toks pavojus kyla ir plėtojantiems Holokausto apmąstymus. Siekdami padaryti pasakojimą sudėtingesnį, galiausiai galime pulti į kraštutinumą ir pradėti ieškoti pateisinimų naciams. Tai būtų savotiškas revizionizmas.
Nedera būtinai stengtis kurti sudėtingas istorijas vien todėl, kad sudėtingumas tinka mūsų laikams. Kita vertus, kai kalbėjausi su Marijampolės partizanų muziejaus vadovu, jis pasakė man: „Žinau aš jus, rašytojus. Jūs kiekvieną personažą vaizduojate taip, kad jis keltų užuojautą. Nevaizduokite žudikų kaip užuojautos nusipelniusių personažų. Jie naikino partizanus.“ Bet aš negalėjau to nedaryti. Žudikas, einantis virš bunkerio, kuriame miršta Elena, anaiptol nėra patenkintas savo gyvenimu ir norėtų daryti kažką kita. Jis buvo priverstas tapti žudiku. Aš turėjau pavaizduoti jį nevienapusiškai, ne vien kaip priešą ir tiek.
E. S.: Lenkų literatūroje Luko karta buvo vadinama Kolumbo karta; tai žmonės, kurių jaunystę suformavo Antrasis pasaulinis karas, naciai ir sovietai, pasmerkti mūšiai, vertybių, kuriomis jie buvo auklėjami žlugimas. Apimti nevilties ir nusivylimo, jie turėjo atrasti būdą išlikti žmonėmis žiauriame, negailestingame pasaulyje, kupiname žiaurumo ir išdavysčių. Ką jie turi mums pasakyti, kas vis dar svarbu?
A. Š.: Tą kartą dar galima suskirstyti į atskiras grupes. Viena jų apima daugumą pokario partizanų, kurie gimė 1925–1929 m. ir sulaukė tinkamo amžiaus kariauti 1944–1948 m.; per karą jie buvo per jauni imtis ginklų, bet pakankamai suaugę, kad pamatytų viską, kas vyksta aplinkui. Ta patirtis juos ir suformavo. Nepaprastai gerbiu šiuos kovotojus, kurie bandė priešintis nepaisydami visų jų daliai tekusių baisybių. Bet mane labiau jaudina ankstesnių kartų likimas – tai, kas nutiko ambicingiems menininkams, inžinieriams, mokytojams, jaunavedžiams, žmonėms, kurie rengėsi baigti darbus ir džiaugtis gyvenimu, tiems, kurie gyveno tarp savo šeimos bei artimųjų ir juos mylėjo. Jie panėšėjo į mus, nes mes irgi turime svajonių. Bet jų svajones sunaikino ant asmeninių troškimų užgriuvusi istorija.
Mums, gyvenantiems Vakaruose ir ypač mažai susijusiems su Rytų Europa, labai lengva moralizuoti apie praeitį, nes mes arba neišmanome jos, arba nebuvome išbandyti. Tos kartos likimas yra pavyzdys, kas galėtų atsitikti mums tomis pačiomis aplinkybėmis – kai kurie palūš, kai kurie išliks. Kai kuriems pasiseks, kitiems – ne. Turime atminti, kad istorija abejinga individui, panašiai kaip ir gamtos stichijos, kurios gali mus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mums reikia išsiugdyti truputį nuolankumo. Geri laikai visada baigiasi – ateina karas arba sausra, ekologinė katastrofa ar liga. Kaip atsilaikysime, kai ir mus užgrius nelaimė?
Kita mano herojų pamoka mums – meilės pamoka. Man padarė didžiulį įspūdį žmonos, kurios laukė ilgus metus, kad vėl susitiktų su vyrais, tėvais, žmonės, kurie ieškojo savo vaikų, kurie praėjo pragarus, kad išgelbėtų savo artimuosius – visi jie vadovavosi savo mažyčiais asmeniniais impulsais, nors aplinkui siautė apokalipsė. Meilė kažkaip išlikdavo – ne visada, kartais sužalota, bet išlikdavo.
Prisimenu, kaip vaikystėje nuobodžiaudavau, kai kartu su motina tekdavo praleisti ilgas popietes parduotuvėje Roncesvalles aveniu – motina matuodavo audinį, pildydavo formas ir mokėdavo drakoniškus muitus, kad išsiųstų siuntinį savo giminaičiams. Ji žinojo, kad mums pasisekė, o jiems ne, ir bandė padaryti ką nors, kad palengvintų savo mylimų žmonių dalią.
E. S.: Ačiū.
Vertė Vitalijus Šarkovas
Versta iš: http://www.evastachniak.com
