Du neprilygstami Lietuvos scenografijos meistrai – Jūratė Paulėkaitė ir Vitalijus Mazūras – naujuose rudens sezono spektakliuose ryžosi sukeisti vietomis sceną ir salę.
Paskutinis Jūratės Paulėkaitės apipavidalintas spektaklis – Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, kurį Nacionaliniame dramos teatre pastatė režisierius Jonas Vaitkus, byloja apie dramatišką tiesos paieškų ir pragmatizmo, abejingumo susidūrimą. Dalį žiūrovų dailininkė priverčia susėsti scenoje ir jie ne tik užima atlikėjų vietą, bet ir iš abiejų pusių sumažina, įrėmina vaidybos aikštelę, kurios funkcijos iš dalies perduodamos didžiuliam ekranui, pakibusiam virš aktorių galvų. Jame tekstas atvirai iliustruojamas, pažodžiui kartojami herojų dialogai.
Teiginius apie gydyklos klestėjimą sustiprina ekrane teliuskuojantis vanduo, dėmės jo paviršiuje sumirguliuoja, kai paaiškėja, koks jis užterštas. Žiūrovai irgi atsiduria ekrane – aktoriai juos filmuoja tiesiai iš scenos. Taip sustiprinamas realybės poveikis teatrinei iliuzijai.
„Visuomenės priešo“ žiūrovus pribloškia staigus scenos grindų nusileidimas – veiksmas perkeliamas į tuščią baseiną primenančią įdubą po grindimis, o kai ji uždengiama juoda plėve, sunku atsikratyti asociacijos su kapo duobe. Vis dėlto netikėta sienos griūtis spektaklio finale pranašauja atsinaujinimą.
Dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras naujame „Lėlės“ teatro spektaklyje „Jūratė ir Kastautas“ (pjesės bendraautorė – Daiva Čepauskaitė) personažus kartu su žiūrovais susodina scenoje už stalo.
Stalas dailininkui susijęs su ankstyvaisiais asmeniniais teatro potyriais, su mistika, kuri užvaldo, kai paprastas buities daiktas paverčiamas pasaulio centru ir teikia kūrybos džiaugsmą: „Kai į mokyklą atnešdavo Balinskio klojimo duris ir paguldydavo jas ant dviejų ilgų suolų, vaidindavome spektaklį.“ (1. išnašos - teksto apačioje)
Nuo tokio autobiografinio klodo dailininkas ir pradeda: „Buvo karas. Atsimenu, kai mane miegantį Norkaus Antanas išmetė per tvorą. Atmerkęs akis pamačiau degantį Domeikos tvartą.“ Skriejantis liepsnojantis namas spektaklyje skausmingai perskrodžia tamsą.
Intensyvaus scenos ir salės dialogo, aktyvios reakcijos į veiksmą neretai siekiama šokiruojant jo dalyvius, tačiau natūralių medžiagų faktūros, skaidrios spalvos, trapios detalės, juvelyriškai nugludintos ir meistriškai sutvirtintos, primena ankstyvųjų poetiškų Mazūro spektaklių dvasią. Pribloškia suluošinta lėlė, klibikščiuojanti su ramentu vietoj kojos, ilga ir kraupi gimdymo scena, šiurpus poravimasis, primenantis satyrines antikinio teatro scenas, kur siaučia vislūs ožiai su didžiuliais raudonais falais.
Sukrečiantis epizodas, kai prieš pat žiūrovus ima suktis lėktuvo propeleriai, nors tai viso labo paprasčiausios lazdos aktorių rankose, sukiojamos dideliu greičiu. Kartais įsiterpia brutalusis stilius, bet iš esmės režisierius ir scenografas pateikia ilgai kauptą autentiškos patirties dokumentaciją, kurią galima suvokti ir kaip iššūkį.
Prie stalo vyksta ir dar vienas naujas rudens sezono spektaklis – „Vėjo Motė“ (Menų spaustuvė), pasitelkiantis visą paprastumo arsenalą. Maža erdvė, minimalios priemonės, dažniausiai vienas aktorius. Tai jaunas teatras, kurio siela – aktorė, režisierė ir dailininkė Saulė Degutytė. Jis ir vadinasi Stalo teatru.
„Vėjo Motės“ reginio pagrindinė „materija“ – plonas, glamžytas, elastingas, trapus ir kvepiantis popierius. Iš jo masės išneria figūra su baltais vielos sparnais. Sukuriama magiško veiksmo programa, kuriai ypač svarbus tempas, kad prie naujo epizodo būtų pereinama be ilgų pauzių, o veiksmai nesikartotų. Scenų jungtys atsiranda tariant burtažodžius, priartėjama prie žiūrovų, kad jie pajustų popieriaus skleidžiamą kvapą, vėduoklės judinamą orą. Viskas čia vyksta panašiai kaip per tikro iliuzionisto seansą, kai fokuso paslaptį lemia ne tik rankų miklumas, bet ir daiktai, naudojami triukui atlikti. Neretai aktorė, kaip koks magas, paprašo, kad žiūrovas paliestų daiktą, kuriam vėliau nutinka kas nors nepaprasta. Tai rodo, kad teatro menas dar nepraradęs iliuzionistinių gebėjimų.
Iliuzijai kurti svarbus ir klaidinimo efektas. Kaip klaidina skirtingos prigimties vaizdai, užklojantys vienas kitą, atskleidžia dailininko Artūro Šimonio scenografija Jaunimo teatro spektakliui pagal Dale’o Wassermano „Skrydį virš gegutės lizdo“ (režisierius Valerijus Griško). Įvairiuose Lietuvos teatruose intensyviai dirbantis dailininkas labai atsakingai renkasi išraiškos priemones. Šiuolaikinė scenografija, dažnai vadinama teatro dizainu, – tai videoprojekcijos, kompiuterinė grafika, tūrinė forma, kostiumai, instaliacijos…
Specialistų iš skirtingų dailės sričių bendras darbas ne visada užtikrina konceptualiai vieningą sprendimą. Šįkart scenografas savarankiškai pasirinko vizualinės išraiškos būdą. Spektaklio veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kur tikrovė susidvejina, įaudrinta pacientų psichika neatlaiko psichologinės įtampos, jie visiškai pasineria į savo kliedesius ir regėjimus.
Šimonis komponuoja vaizdą iš kelių dalių ir sukuria piramidę su dviem skirtingomis veikimo zonomis. Kasdieninis ligonių gyvenimas vyksta palatose ant lovų, paaukštinto postamento papėdėje. Pakyla skirta medicinos personalui. Toks suskirstymas nurodo socialiai įtemptus jų tarpusavio santykius, o televizoriaus ekranas, kuriame matome griežtą medicinos seselės veidą, asocijuojasi su konfliktinėmis būsenomis, engimu, kontrole, kai griežtai koreguojamas tiek ligonių elgesys, tiek realybės suvokimas. Techninės galimybės leido dailininkui įtaigiai perteikti slogią uždarą atmosferą, iš kurios desperatiškai bando išsivaduoti sudrumstas protas.
Nors kompiuterinės grafikos vaizdai intensyviai atakuoja realiai apčiuopiamus pavidalus, „nusėda“ ant baltų kostiumų, scenos vaizdas niekur nedingsta, jis tik iškraipomas ir sluoksniuojamas. Vienas kitą užklojantys kontrastingi reginiai, mirgantys abstraktūs vaizdai, mistifikuojantys realybę, išryškėjantys ir vėl išnykstantys pavidalai leidžia suvokti, kad spektaklio herojai balansuoja ant pražūtingos kliedesių, iliuzijų ir jiems svetimos tikrovės ribos.
Šio rudens sezonu pagal kūrybinį produktyvumą niekas negalėjo varžytis su Mariumi Jacovskiu. Dviejuose Vilniaus teatruose jis apipavidalino tris spektaklius. Maksimo Gorkio pjesė „Motina (Vasa Železnova)“ pastatyta Vilniaus mažajame teatre (režisierius Kirilas Glušajevas) byloja apie valdžią ir prisitaikymą. Neatsitiktinai scenoje matome į eilę sustatytus stulpus, kuriuos viršuje kerta vienas, kabantis horizontaliai. Psichoanalizė tokį susikirtimą vadina socialinės sąveikos būdu, kai tarp skirtingų asmenų ar institucijų sukuriama optimali komunikacija.
Ji nusako santykį tarp grupės narių, siekiančių įsitvirtinti. Efektyviausias būdas išsaugoti autoritetą – tai sustiprinti savo valdžią ir paveikti paklusnius asmenis. Scenografija hierarchinius santykius įtvirtina skirtingais lygmenimis – pabrėžiama viršaus ir apačios dominantė, o griežtą tvarką užtikrina tiksli stabilių vertikalių ritmika. Šie architektūros elementai, pabrėžtinai laibi, trapūs, nenušlifuoti, tarsi dirbtinai surikiuotos dekoratyvinės atramos, pabrėžia bejėgiškumo ir valdingumo kontrastą. Valdingumą išreiškia pati scenografijos medžiaga – geležiniai apkaustai ant medinių sijų, matyt, yra nuoroda į stiprų pagrindinės herojės Železnovos charakterį.
Marius Jacovskis sukūrė scenografiją ir Mikos Myllyaho „Chaosui“ (rež. Yana Ross, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, Nacionalinis dramos teatras), pasakojančiam apie įtampą tarp asmeninio gyvenimo ir karjeros, tarp jausmų ir išskaičiavimo. Čia dailininkas išradingai susieja keletą erdvių – asmeninė, darbo ir poilsio zonos papildo viena kitą.
Spektaklio vaikams „Mama katinas“ (režisierius Evaldas Jaras, Vilniaus mažasis teatras) scenografija – tai neišvaizdi miesto dalis su patamsėjusia apleisto plytinio namo siena, kuri grėsmingai uždengia visą galinę scenos dalį. Bet ji, pasirodo, turi atvirą antrą aukštą, kur personažai pabėga, ieškodami vietos pasislėpti ar norėdami išbandyti aukštį. Sienoje žiojėja didžiulio vamzdžio anga, irgi tinkama slėpynėms. Dramatiška aplinka išradingai pritaikoma žaidimui, kliūtys tampa patogios, rimtus sukrėtimus sušvelnina vaikiškas nerūpestingumas. Tai rodo, kad spektaklių vaikams Marius Jacovskis nelaiko antrarūšiais.
Shakespeare,o drama „Audra“ apie negyvenamoje saloje atsidūrusią gražią mergelę ir OKT spektaklis pagal „Audrą“, pavadintas „Miranda“ (režisierius Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkas Aleksandras Pogrebnojus), turi nedaug bendra. Spektaklio scenografas Dainius Liškevičius, keliaujantis menininkas, tų kelionių įspūdžius paverčiantis meno kūriniais, šekspyriškąją egzotiką lengvai užmaskavo buitiniu paveikslu. Kiek nori gali sukti galvą dėl to, ką matai scenoje, ypač jei žinai, kokios pjesės atėjai žiūrėti.
Pavaizduotas nuobodus, kituose spektakliuose ne kartą matytas sovietmečio interjeras, spintos, šiandien jau pažymėtos vintage ženklu, taisyklingai perskiria erdvę į dvi lygias dalis. Mažas kambarys skirtas dviem likimo nuskriaustiems, vienas prie kito prirakintiems žmonėms, todėl abu personažai turi po vienodą spintos dalį ir savo fotelį. Pasikartojantis vienodų daiktų išdėstymas, simetrija įtvirtina monotonišką kasdienybę, buities ritualus. Gyvenimo įvairovė lieka už durų. Tačiau mistiška šviesa po tomis durimis, kurioms prasivėrus pamatome neaprėpiamą mįslingą erdvę, išlaisvina slepiamas emocijas, „atrakina“ aistras ir prasideda fantastiška kelionė jau be vidinio pasipriešinimo, kad maginė sąmonė paslėpta po tokiu storu nuobodulio „pudros“ sluoksniu.
Sukurti iliuziją labai padeda klaidinanti naudojamo daikto paskirtis. Scenografai mėgsta netikėtai ją pakeisti. Jauna dailininkė Laura Luišaitytė spektakliui pagal Tennessee’o Williamso pjesę „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (režisierius Agnius Jankevičius, Jaunimo teatras) sukūrė scenografiją iš kostiumų, tvarkingai sukabintų ant pakabų. Įprasta, kad kostiumas scenoje turi praktinę paskirtį – personažo apranga nurodo jo lytį, amžių, profesiją, socialinę padėtį ir t. t. Šiuo atveju kostiumas tampa objektu be personažo.
Scenografinė kostiumo funkcija nėra naujiena, tačiau įdomu, kad taip jį naudoja beveik išimtinai moterys scenografės. Pirmieji tokie gluminantys pavyzdžiai pasirodė 8-uoju dešimtmečiu Janinos Malinauskaitės, Dalios Mataitienės scenografijoje – kostiumai buvo kabinami, guldomi, glamžomi ir t. t. Luišaitytė kostiumais tarsi aklina siena užtveria sceną. Tačiau ši subtilių spalvų „siena“ labai netvirta, judanti nuo kiekvieno prisilietimo, prasiskleidžianti, priglaudžianti besislepiančius, „pagyvėjanti“, atsiradus raudonam kostiumui… Drabužių spinta, moteriškos gyvensenos atributas, spektaklyje atskleidė herojų netobulumą ir silpnybes. Režisieriaus tikslas – parodyti, kad po išoriškai nuglaistytais gražiais jausmais slepiasi neapykanta ir išdavystė, o dailininkė tą iškalbingai išreiškė daiktiniais įvaizdžiais.
Šio sezono spektakliuose netikėtai daug manipuliacijų praeities meno kūriniais, pasitelkiant sudėtingą daugiaplanės istorijos kontekstą. Martai Vosyliūtei, sukūrusiai scenografiją režisieriaus Gintaro Varno spektakliui „Nusiaubta šalis“ (kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, Nacionalinis dramos teatras) apie karaliaus Artūro planus pertvarkyti pasaulį, teko spręsti sudėtingą uždavinį – taip suvaldyti daugiasluoksnę Tankredo Dorsto dramą, kad visos keistenybės, komplikuoti reginiai paklustų vienai linijai. Ja tampa vienybės galią simbolizuojančio stalo idėja.
Daugelyje praeities meno kūrinių ji vaizduojama paprastai – prie didžiulio apskrito stalo sėdi karalius su ištikimaisiais savo bendražygiais. Tačiau dailininkė žino, kad tas stalas yra tik įsivaizduojamas, o perskaičius dramą tampa aišku, kokia trapi ir vis tolstanti yra ši svajonė apie vienybę.
Niekas kitas to trapaus ir tauraus tikėjimo neperteiktų geriau negu stiklas, bespalvis, skaidrus ir permatomas. Magiška scena, kai personažai iš lėto ratu dėlioja ant žemės stiklinius rutulius. Ratas, sutvirtintas šachmatų figūromis, padeda suvienyti jėgas, atsiriboti, apsiginti nuo piktų kėslų. Esama įspūdingų scenų pagal viduramžių dailės kūrinius – kartu su besisukančiu daugiasluoksniu apskritu viduramžišku kalendoriumi jos pabrėžia nuolatinės kaitos motyvą. Stebuklingo Prancūzijos Bajo gobeleno (XI a.) 70 m ilgio kopija padėjo sukurti fantastišką mirioramai artimą kino juostos efektą, parodyti jį kaip didžiųjų įvykių dokumentą, kurį pratęsia paeiliui sukomponuoti spalvingi gotikinės knygos puslapiai.
Spektaklyje atrodytų kiek per daug didingų vaizdų, o sklandus tolygus pasakojimas pernelyg ilgas, jei ne ryškiai išsiskiriančios kulminacinės scenos. Netikėtai joms pasirinkta miniatiūrinio šešėlių teatro išraiška. Svarbiausią karaliaus galios įrodymo sceną, kai jis ištraukia kardą iš akmens, susitikimą su mylimąja, jo mirtį matome miniatiūriniame šviesos ekranėlyje, kuris plūduriuoja juodoje tamsoje tarsi iš didžiulio istorijos folianto išplėštas asmeninės tragedijos puslapis.
Kitas vaizdų struktūros posūkis vyksta pirmame scenos plane. Čia stabiliai dunkso šaltos konstrukcijos, pasirodo grėsminga didžiulė lėlė, regime šiurpias nuodėmingo pasaulio konvulsijas. Aktyvus ir grėsmingas veiksmas supurto utopinę ramybę, stiklo rutuliai virsta biliardo kamuoliukais, šachmatai – boulingo kėgliais. Jauni herojai su odiniais šiuolaikiškais drabužiais įkūnija dabartį, pritvinkusią prievartos, agresijos ir cinizmo.
Sudėtingu vaizdų susipynimu, kai praeitis dabarties kontekste atrodo kaip intarpas, kaip inkliuzas, įaudrinantis vaizduotę dėl jo atsiradimo motyvų, imponuoja Gintaro Makarevičiaus scenografija Mariaus Ivaškevičiaus pjesei „Išvarymas“, kurią režisavo Oskaras Koršunovas (kostiumų dailininkė Agnė Jagelavičiūtė, Nacionalinis dramos teatras). Spektaklis pasakoja apie sudužusį tikėjimą, prarastas viltis, tikslus ir svajones.
Pradžioje sceną užplūsta euforiški panoraminiai Londono videovaizdai: architektūros paminklai, didžiuliai stropiai prižiūrimos žolės plotai, futbolo rungtynių įrašai, Freddie’o Mercury’o koncertų epizodai, šėlsmo baruose akimirkos, kupinos hiperrealistinio optimizmo. Perdėtai žvaliai idealizuojamas pasaulis, kurį tikimasi užkariauti, pavergti. Tarp tų vaizdų scenografas pagal dramaturgo sumanymą įterpia Renesanso meistro Hieronymus’o Boscho fantasmagoriškos realybės paveikslą „Linksmybių sodas“.
Visu grožiu užgulęs ekraną, jis pritrenkia pranašiška nuojauta, kad idilišką rojaus viziją greitai pakeis pragaro košmaras. Visą sceną užimantis tilto per Temzę įvaizdis su didingomis konstrukcijomis nugrimzta į tamsą ir suskaidomas į saleles – taip sukuriamas patiltės, virstančios nesaugia slėptuve, įvaizdis. Ekrane miestovaizdžius keičia interneto puslapiai, televizorius su animaciniais kadrais. Taip pereinama prie individualaus pasakojimo, stiprėja vienatvės ir baimės, atsidūrus svetimame krašte, jausmas. Praeities ir dabarties susipynimai primena sapną, iš kurio norėtųsi, bet neįmanoma pabusti.
Panašiai prasideda ir absurdo dramos meistro Aleksandro Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ (režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos rusų dramos teatras). Spektaklio premjera, simboliškai įvykusi prieš pat Naujuosius metus, prasidėjo maginiu iliuzionistės ar dirigentės judesiu priešais intriguojamai pravertą uždangą, nes „spektaklis – visada stebuklas“, pasak scenografo Jono Arčikausko. (2)
Scenoje viskas susipynę, vaizdai, kaip ir dera sapnui, atsiranda ant pagalvės, pakimba ore. Kyla ir leidžiasi ilgos lentynos, nuklotos pagalvėmis, sudėliotos trikampiais, kad primintų apsnigtų eglučių eilę.
Sapne daiktai nepaaiškinamai tolsta ir artėja, atsiranda ir išnyksta, įgauna vis naujus pavidalus. Didžiulė ilga balta siena ima irti, darosi panaši į bažnyčios altorių, staiga vietoj jo atsiranda paprastas ilgas stalas su nutįsusia staltiese. Stalui pasisukus šonu, pasirodo didžiuliai ratai ir prieš akis išnyra keistas dviratis vežimas. Netrukus jis virsta madų podiumu. Taigi scenoje daiktas įgauna daugybę funkcijų ir prasmių, verčia vaizdą skaityti kaip tekstą, ne veltui sakoma, kad scenografija – tai rašymas vaizdais, vaizdų tekstai. Šiame spektaklyje jie pavergia magišku daikto pasikeitimu, kai prarandama erdvės ir laiko nuovoka.
Stebuklai, kaip ir sapnai, kartais įgauna groteskiškas ir absurdiškas formas. Spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ tarsi per iliuzionistų pasirodymą krinta nukirsta galva ir ją nešioja atgijęs begalvis kūnas, senukai su žydrais vaikiškais marškinėliais ir seilinukais vaidina kūdikius…
Pribloškiančiomis transformacijomis keri spektaklio kostiumai. Jonas Arčikauskas sukūrė tikrą maskarado fiestą iš daiktų ir keisčiausių istorinių aprangos dalių. Vietoj papuošalų čia blykčioja stalo įrankiai.
Rudens sezonu teatras patvirtino savo galią sukrėsti ir paguosti, įdomu, kokių burtažodžių ir užkalbėjimų jis pažers pavasarį?
1 Vitalijus Mazūras, Teatras toks kvailas, kad rodo viską, Literatūra ir menas, 2004-05-07.
2 Jonas Arčikauskas: „Viskas kuriama konkrečiu veiksmu“, 2011-11-17, Menų faktūra, Jonas Arčikauskas „Prie arbatos“. Menų faktūros archyvas. (Prieiga 2012-01-03)
