Žodžiu, buvo tipiškas suvalkietis, kuriame įžiūrėsi didelį dvasios judrumą, lakią vaizduotę, iniciatyvumą, darbštumą, polinkį svajoti ir mistifikuoti. Tokio būdo žmonės gali daug padaryti ir padaro, bet jiems gresia diletantizmo ir paviršutiniškumo pavojus. Basanavičiaus kraštietis aukojosi tautai ne dėl materialinės naudos ar garbės, bet jo darbas, sielojimasis, kančios nedavė jai didelės naudos, o pats jis garbės nesulaukė. Vaikai pradingo Rusijos platybėse, o rašytojo kūnas ilsisi toli nuo Tėvynės, kurią jis mylėjo be jokio išskaičiavimo, kuriai dirbo, apie kurios laisvę svajojo. (1. išnašos - teksto pabaigoje).
Basanavičius nepradingo svetimose platybėse, o įkvėptas lietuvybės vizijų ne tik rašė, bet ir kryptingai veikė.
Būtų pernelyg drąsu teigti, kad atsiskleis visų Basanavičiaus nuveiktų darbų mastas, tačiau vertybinio matmens nevalia ignoruoti, nes prasilenksime su istorine tiesa. Nutolstantis laikas spaudžia viską kuo greičiau ir kaip nors glausčiau įvertinti, bet kelia ir grėsmę, kad atsiras dar vienas paminklinis įrašas.
Daktaro veikla daugiau ar mažiau įvertinta folkloristikos, antropologijos, mitologijos, tautosakos skelbimo srityse, išsamiai aprašyta Aušros leidyba, Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas, Lietuvos mokslo draugijos steigimas ir plėtojimas, jo veiklos reikšmė Vilniaus laikotarpiu, plačiau patyrinėtas gyvenimas Bulgarijoje.
Laukia išsamesni archeologijos, jos duomenų naudojimo trakologiniuose veikaluose, publicistikos ir kitų sričių tyrimai. Reikėtų ir paprasčiausiai inventorizuoti rašytinį palikimą, bet gal visuomenei tai jau neaktualu, užteko atiduoti duoklę paminklais ir muziejų ekspozicijomis?
Pirma mintis apie daktarą siejasi su Aušra – jis buvo pirmųjų šešių numerių redaktorius, suformavęs jos kryptį, ir produktyviausias autorius. Pradėjus leisti laikraštį, Martynui Jankui buvo 25, Andriui Višteliui – 56, Jurgiui Mikšui – 21, Jonui Šliūpui – 22, Martynui Šerniui – 34 metai.
Aušros leidybos laikotarpiu Basanavičius buvo našiausias publicistas ir išreiškė gaivalingą jaunosios Lietuvos dvasią, pažadintą mažosios tautos – čekų – atbudimo, kuris vyko panslavizmo kontekste, įtvirtino slavų tautų nuopelnus Europos kultūrai ir nubrėžė antigermanišką vektorių.
O bulgarų atgimimo sėkmę lėmė Otomanų imperijos priverstinis geopolitinis traukimasis iš Europos. Jau išryškėję pavyzdžiai įkvėpė ir vėluojančius lietuvius. Gyvendamas Bulgarijoje, Basanavičius spėjo suvokti žmogaus teisių svarbą ir konstitucijos reikšmę. Užrašų sąsiuvinyje jis atsidėjęs konspektavo teisės aktus apie žmogaus teises ir rinkimų sistemą Anglijoje. (2)
Anglų kalbos mokėsi, matyt, paveiktas žmonos Elės, kuri žavėjosi britų autorių grožine kūryba. Svarbiausia, kad Basanavičius buvo intelektualiai apsisprendęs sąmoningai siekti užsibrėžto tikslo ir savo pavyzdžiu įkvėpė kitus. Parašęs daugiau kaip dešimt aiškios krypties straipsnių, jis tapo idėjiniu autoritetu, būdamas palyginti jaunas – 32 metų. Atkakliai susirašinėjo dėl Aušros steigimo ir leidybos. Vien „Priekalbos“ užtektų įvertinti daktaro vaidmeniui.
Palyginti su straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis“ pabaiga (Aušra, 1884, nr. 1–3, p. 52), Basanavičius 1892 m. sausį praplėtė savo suformuluotą tautinės agitacijos programą „Lietuvos lietuviškumas“. Pabrėžė, kad lietuviai pasijus esantys tikri lietuviai, kai seks protėvių pavyzdžiu, mylės nuvargintą savo kalbą, žemę, rūpinsis tautos reikalais. Teiginys, kad lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai, buvo vienintelis argumentas, kurį galėjo suprasti neišsilavinę ūkininkai. „Meilė dėl prigimtos kalbos turi įkvepiama būti kožnam nuo mažų dienų, nes atsižadėjimas nuo jos yra tai sunkiausias peržengimas Viešpaties prisakymų! Mylėkime savo gimdytojus, neužmirškime savo garbingų sentėvių, godokime savo senelių ir gimdytojų lietuvišką kalbą! Su išnykimu kalbos ir mes patys išnyksime! Tegul tai kožnas Lietuvis visados atsimena!“ (3)
Platesniam lietuvybės suvokimui ir refleksijoms reikėjo gausesnio būrio palankiai nusiteikusios šviesuomenės, jos veiklumui žadinti daktaras skyrė kelias trakologines knygeles, 1885 m. paskelbtas „Priedėlyje prie „lietuviško klausimo“. Programiniame straipsnyje, įdėtame į šviesuomenei skirtą Apšvietą (1892, nr. 1), žemės klausimas neliečiamas, nes nėra jokio intereso jį kelti, jeigu bajorai atmes kvailus lenkiškus idealus ir virs gerais lietuviais (p. 34).
Atsakydamas į Varpo 1891 m. paskutiniame numeryje paskelbtą bajoro Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) straipsnį, Basanavičius, pabrėžia, kad nežinia, kada Lietuva vėl bus savarankiška, todėl tautinio sąjūdžio idealu įvardija „Lietuvos lietuviškumą“. Taip jis atsiliepė į Jono Šliūpo brošiūroje „Lietuviai ir lenkai“, išleistoje 1887 m., išdėstytą mintį, kad Lietuva nori būti politiškai nepriklausoma. Ragino lietuvius, kad su lenkais jie bendrautų kaip lygūs su lygiais (p. 30).
Ypač svarbu, kad savarankiškos, tautiniu pagrindu sukurtos Lietuvos valstybės idėja „išsiplatintų“ tarp kunigų ir bajorų, tada nauja visuomenė turės išbaigtą socialinę struktūrą. Lietuvių kalba turi tapti visų luomų bendravimo priemone. Reikia siekti, kad tarp visų Lietuvos gyventojų įsiviešpatautų tarpusavio santarvė ir meilė, o visų luomų idealu taptų lietuvybė (p. 32). (4)
Straipsnyje Vilniaus žiniose (1905-12-10) apie sumanymą po Didžiojo Vilniaus Seimo steigti tautinių demokratų partiją, Basanavičius pridūrė, kad reikia užtikrinti tautos „kultūrišką ir medžiagišką gerovę“. Taip jis atsiliepė į laikmečio nuotaikas, tačiau socialiniais reikalais pats tiesiogiai niekada nesirūpino, apie juos specialiai nerašė, nors, aišku, šelpė tuos, kam reikėjo paramos. Jam svarbiau atrodė žadinti tautos sąmonę, kelti civilizacinį jos lygį, pasitelkiant švietimą ir mokslą.
Basanavičiaus dukterėčia Konstancija, gyvenusi Ožkabaliuose, pasakojo: „Kai parvažiuodavo daktaras, apylinkių žmonės eidavo gydytis. Paklausus, kiek imsiąs, atsakydavo: „Eik ir dirbk savo kraštui! Matai, kaip prastai ūkininkai dirba žemę.“ (5)
Pats jis niekada nėjo „į liaudį“, atlikdavo tik savo kaip gydytojo pareigą, tačiau, būdamas ūkininkų vaikas, domėjosi kaimiečių reikalais, nevengė su jais bendrauti, o ypač suartėjo rinkdamas tautosaką. Veikti stengėsi tik legaliai, pavyzdžiui, pasinaudodamas keturiais per jo gyvenimą carų išleistais manifestais, rašė prašymus carinės vyriausybės vidaus reikalų ministrams. Taigi priskirtinas prie nuosaikiųjų. Per Didžiojo Vilniaus Seimo pirmąjį posėdį kairieji reikalavo, kad daktaras būtų pašalintas iš prezidiumo, tačiau, kai įžanginę kalbą jis baigė šūkiu „Lai gyvuoja Lietuva!“, pratrūko ovacijos. Įkaitus posėdžio atmosferai, Basanavičius paprašė, kad visa salė atsistojusi pagerbtų kritusius už laisvę, o priminęs Vilniaus lietuviškumą, ragino „pašlovinti“ ir jo įkūrėją Gediminą. (6)
Veikė atsakingai ir sumaniai, suprasdamas konkretaus įvykio reikšmę. 1907 m. gruodžio 7 d. laiške Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui dėl planuojamos lietuvių delegacijos į Romą aiškino, kad Vatikane ji turės spręsti ne tik tikybinius lietuvių reikalus, bet ir pareikalauti skriaudų, kurias daro lenkai, pasitelkdami bažnyčią, „prašalinimo“, o tai jau tautinės politikos dalykas, todėl būtina įtraukti ir visuomenės atstovus. Lenkų intrigų nereikia bijoti, kas baiminasi, lai sėdi namie, o kovoti su jomis įmanoma, nes kai kurie kardinolai palankūs lietuviams. Jeigu dauguma delegacijos narių yra nusistatę prieš jo važiavimą, mielai to atsisakysiąs, nes svarbiausia čia ne ambicijos, o būtinybė užsitikrinti, kad Vilniaus vyskupas būtų skiriamas iš lietuvių. (7)
Basanavičius pasikliovė kabinetine diplomatija, pavyzdžiui, delegacijos reikalais kreipėsi ir į Vilniaus gubernatorių, ir į Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių reikalų departamento direktorių V. Vladimirovą, pažįstamą iš Maskvos universiteto laikų. Tai tipiška evoliucijos šalininko laikysena.
Politikos reikaluose buvo skrupulingas ir griežtai reikalavo, ypač iš saviškių, laikytis padorumo.
Tekstų dalykiniu tikslumu, jų datavimu daktaras išsiskiria iš to meto lietuvių veikėjų, ir tai rodo viešų pareiškimų reikšmės supratimą. 1906 m. rugsėjo 8 d. datuotame straipsnyje „Amerikos lietuvių kongresai ir Lietuvos autonomija“ pasidžiaugė, kad sušaukus Vilniaus Seimą pasisekė, labiau nei jis tikėjosi, atgaivinti tautinę lietuvių dvasią. 1905 m. gruodžio 26 d. parašė memorialą apie Lietuvos autonomiją, akcentuodamas Suvalkų gubernijos atskyrimą nuo Lenkijos, ir pasiuntė kunigui Jonui Žiliui, siūlydamas sušaukti Amerikos lietuvių seimą. Tačiau, paveikti kunigų agitacijos, katalikai surengė savo atskirą kongresą.
Daktaras barėsi ir sielvartavo dėl lietuvių vienybės stokos. Kunigą Antaną Jusaitį (1871–1942) net apkaltino memorialo plagiatu jo referate „Perstatymas Rusijos valdžiai sulyg Lietuvos autonomijos“ („Pirmasis Amerikos Lietuvių katalikų kongresas“, 1906, p. 87–92). (8)
Būdamas įsitikinęs demokratijos šalininkas, Basanavičius stengėsi įgyvendinti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimą dėl autonomijos: kitą dieną po Seimo derėjosi su lietuviškų partijų atstovais dėl koordinuotų veiksmų, bet susitarti nepavyko, todėl nuvažiavo į Peterburgą ieškoti Rusijos konstitucinių demokratų (kadetų) palaikymo, ataskaitą apie tai pateikė Vilniaus žiniose. (9)
Svarbiausia nutautėjimo priežastimi daktaras laikė gimtosios kalbos išsižadėjimą ir ragino viešai kalbėti lietuviškai, branginant protėvių išsaugotą turtą. Lietuvių kalbą vadino seniausia, pateikdamas užsienio filologų nuomones ir teiginius. Žadindamas Tėvynės meilę, kaip sektiną pavyzdį iškėlė tautos praeitį. Kad lietuviai jaustųsi garbingi ainiai ir didžiuotųsi savo protėviais, istorija turėjo būti didvyriška ir morali, net kai kalbama apie kovas su svetimtaučiais pavergėjais, sunaikinusiais senąją kultūrą. Tautą Basanavičius suprato idealistiškai, anot Albino Rimkos (1886–1944), daktaras atstovavo „antropologinei tautybės sąvokai“, todėl lietuvių tautinį atgimimą įsivaizdavo daugiau kaip abstraktų „susipratimą“, pagrįstą senovės prisiminimais ir meile gimtinei. (10)
1918 m. Basanavičius įstojo į Tautos pažangos partiją. (11)
Autobiografijoje rašo, kad lankėsi keliuose susirinkimuose ir pasitarimuose, buvo įtrauktas į jos kandidatų sąrašus per Steigiamojo Seimo rinkimus. Viešėdamas Kaune, 1920 m. gegužės 27 d. dalyvavo laikinosios sostinės pažangininkų susirinkime, nusprendusiame sukviesti partinę konferenciją. Pritardamas tautiniams liberalams, programines TPP nuostatas laikė atitinkančiomis jo kaip tautos vienybės ir žmogaus teisių šalininko pažiūras. 1924 m. įsteigta Lietuvių tautininkų sąjunga į savo programą žmogaus teisių jau neįtraukė, matyt, todėl kitų metų sausį iš jos oficialiai pasitraukė liberalusis Juozas Tumas.
Basanavičius tautininkų srovei pritarė iki paskutinių dienų. Gydytojas Danielius Alseika, Vilniuje globojęs Basanavičių, 1927 m. vasario 14 d. Amerikos lietuvių laikraščiui Vienybė parašė laišką, kuriame išdėstė daktaro nuomonę apie gruodžio 17-osios perversmą: jis nesutinkąs su griežtais užjūrio lietuvių protestais, tačiau mano, kad naudoti kariuomenę politiniais tikslais yra negeras ir kenksmingas dalykas. Liaudininkai su tautininkais galėjo susitarti, eidami parlamentiniu keliu, bet antrieji padėjo per mažai pastangų suartėjimui pasiekti. (12)
Labai akivaizdžiai matyti, kaip plačiai skleidėsi daktaro autoritetas, kai po 25 emigracijos metų jis grįžo į Vilnių, ir kaip ilgainiui jo įtaka ėmė menkėti. Aušros legendos populiarumą tarp lietuvių ūkininkų ir šviesuomenės tikrai kilstelėjo du įvykiai: Didysis Vilniaus Seimas ir Lietuvių mokslo draugijos įsteigimas. Kaip būdinga aušrininkams, daktaras veikė individualistiškai, nors gyvendamas Bulgarijoje sukaupė nemenką politinės veiklos patirtį, žinojo kompromiso vertę, suvokė partijų reikšmę. Kai su tautinių demokratų partija jam nepavyko patekti į Rusijos Dūmą, kad galėtų legaliai siekti Lietuvos autonomijos, viešai nesidėjo su jokia politine jėga, nuolat pabrėždavo, kad nepriklauso jokiai partijai, nors pasiūlymų turėjo, pavyzdžiui, iš viltininkų pusės.
Veikti pogrindyje jam buvo nepriimtina, nes prioritetu laikė viešą veiklą. Jo vizija buvo vieninga tauta, todėl ragino sutartinai dirbti šio tikslo labui, stengėsi kiek įmanydamas stiprinti LMD. Karti asmeninė patirtis ir nuoskauda, kai tapo krikščionių demokratų intrigų auka per 1912 m. rinkimus į IV Dūmą, nes kiekviena lietuvių srovė siaurakaktiškai kėlė savus, o ne lietuvybės šūkius, įstrigo visam gyvenimui. LMD veiklą galima vertinti ir kitaip: ji atliko legalios politinės parapartijos funkcijas.
Po Didžiojo Vilniaus Seimo, kai lietuvių sąjūdis pasiekė politinį etapą, jaunesnioji karta, trečia po aušrininkų ir varpininkų, ypač kairioji jos dalis, reiškusi simpatijas socialdemokratams, pasisakė ne tik prieš caro patvaldystę, bet ir prieš savų autoritetų įsigalėjimą, o juo labiau prieš lyderių išskirtinumą ir aklą sekimą jais. Basanavičiui kliuvo nuo Vaclovo Biržiškos – Žarijoje pasirodžiusiame vaizdelyje „Dievaitis“ du jaunikaičiai, aukštai iškėlę galvas, pareiškia negerbiantys tautos didvyrio, kuris ją pažadinęs apleido, kai buvo reikalingiausias, nes pasisekė gauti šiltesnę vietą, o ateityje sužibo viliojanti poniško gyvenimo ramybė.
Taip jis pasėjo pirmuosius neapykantos grūdus, mokė tautą tokio gyvenimo, koks buvo prieš jam išvažiuojant svetur, kėlė pavyzdžiu ir stengėsi atgaivinti tai, kas bloga ir peiktina buvo praeityje, o grįžęs į Lietuvą, arė seną vagą. Net jei šie kaltinimai būtų be pagrindo, vis tiek gerbti jo negalėtų, nes šis norintis tapti tautos dievaičiu, o vienintelis jaunikaičių dievaitis yra „protas–teisybė“. (13)
Besąlygišku autoritetu daktarą laikė Fraternitas Lituanica nariai karo medikai, 1914 m. spalio 22 d. metiniame suvažiavime išrinkę jį brolijos garbės nariu. (14)
Iš visų tautinės pakraipos organizacijų ši jam buvo artimiausia dėl kilnaus įsipareigojimo veikti tautiečių labui su šūkiu Humanitate et scientia! Brolijos nariai žadėjo, kad bet kokiomis sąlygomis išliks susipratusiais lietuviais, ves lietuvaites, puoselės tautinę kultūrą, grįš į tėvų žemę, rūpinsis lietuvių sveikata, dirbs jų gerovei ir skatins kitus išsilavinimą įgijusius tautiečius daryti tą patį. Kai neolituanų korporacijos atstovai 1924 m. lapkričio 9 d. aplankė Kaune viešintį Basanavičių, šis maloniai juos priėmė ir draugiškai kalbino, domėjosi studentų reikalais ir organizacijomis. Korporacijos senjorui Jonui Vileišiui pareiškus, kad studentai tautininkai išaugo iš daktaro pasėtos sėklos, šis susijaudinęs atsakė: „Jūsų korporacija man yra labai simpatinga, ir Jūs man esate artimiausi.“ (15)
Iškalbinga istorija, susijusi su Basanavičiaus atsakymu į Augustino Janulaičio kritiką, pareikštą LMD veiklos atžvilgiu. Lietuvos žinių redakcijos vardu Gabrielė Petkevičaitė 1909 m. sausio 17 d. daktarui pranešė, kad savo straipsnyje jis esą nieko nauja apie kritiką nepasakė, be to, redakcija gavusi keletą skaitytojų laiškų, kuriuose meldžiama Janulaičio biografija daugiau jų „nevaišinti“, todėl to atsiliepimo nespausdins. Po jos žodžiais yra kitos dienos Juozo Tumo prierašas, kad Viltis, išspausdindama Basanavičiaus tekstą, suteiktų progą Janulaičiui ją iškoneveikti, o „tarp durų kišti savo pirštų“ nenorėtų. Nusivylęs daktaras sausio 21 d. rašė, esą tai „pirmutinis“ straipsnis, kurį redakcija atmetė, tačiau jis nesistebi, kad Gabrielė Petkevičaitė gina kritiką, nes pati apie ją išmano tik tiek, kiek ir apie estetiką. (16) Šis Basanavičiui nebūdingas „suasmeninimas“ parašytas tik pačiam sau, bet nuoskauda tikra.
Romantikai atmetė universalius visuomenės raidos dėsnius, iškeldami individualumą ir unikalumą. O pozityvistinė pasaulėžiūra, nuo suverenios asmenybės pereinanti prie tautos suverenumo, ragino individo teises keisti pareigomis visuomenei, asmeninį požiūrį – visuomeniniu, tapti pozityvia asmenybe ne apskritai žmonijai, o savo tautai. Veiklos šerdimi tapo proto ir mokslo kultas, lydimas švietimo ir savišvietos, padedančių progresuoti ir tobulėti. (17)
Lietuviškoje dirvoje orientuotasi į praktinę veiklą, paremtą „mažaisiais darbeliais“, carizmo priespaudos sąlygomis ji vadinta „ramiu kultūriniu darbu“. Rusiškasis pozityvizmo variantas, skirtingai nuo lenkiškojo, orientavosi į žiniją, o ne į praktinę veiklą. Lietuvių literatūros moksle jis paliko pėdsaką kaip taikomoji metodologija. Lietuviškasis tautinio romantizmo variantas, sužadinęs vaizduotę, sustiprino lietuvių atgimimo veikėjų motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų, o pozityvistinė pasaulėžiūra tapo pagrindu veikti tautos labui.
Basanavičius, klodamas tautinio romantizmo pamatus, visą gyvenimą išliko idealistas ir tolerantas, subrandintas europinės tradicijos ir asmeninės patirties.
Būdamas suvalkietis, jis stengėsi veikti realistiškai, pritarė pozityvistinei pasaulėžiūrai, tačiau lietuvių sąjūdžiui sėkmingai pasiekus tikslą, nesielgė taip, kaip derėtų pragmatikui, – nesiekė nei postų, nei asmeninės gerovės.
Liko svarbus klausimas, kokiomis valios pastangomis daktarui pavyko ištisus pusę šimto metų neišnykti tarp lietuvių veikėjų? Akivaizdus jo veiklos akstinas – įrodyti senovės lietuvių kultūros didingumą, be trakologijos studijų jis tikrai nebūtų tiek daug nuveikęs.
Yra ir dramatiškasis gyvenimo tais lūžio metais fonas – daugelio tautos atgimimo veikėjų neišvengiama palydovė buvo džiova, Basanavičių giminė irgi turėjo polinkį šiai ligai. Nuo jos mirė daktaro tėvai, brolis Vincas, sesuo. Artimųjų netektys, sukrėtimai per Bulgarijos ir Serbijos karą, širdies plote po pasikėsinimo likusi kulka apkartino gyvenimą, susilpnino jėgas. Įvertinę šias aplinkybes, gal geriau suprasime Basanavičiaus nuveiktų darbų mastą, emigracijos motyvus, tamsiuosius asmeninio gyvenimo tonus ir graužatį dėl neįgyvendintų sumanymų.
Tik apgailestavimo atodūsiu galėtume palydėti mintį, kad ir dabarties veikėjai sektų daktaro veiklos gairėmis, moraliniu jo pavyzdžiu, kai asmens interesai sutampa su bendruomenės troškimais ir poreikiais. Jonas Basanavičius Lietuvos autonomijai įgyvendinti kūrė tautinių demokratų partiją, o dabar vyrauja tautiniai realistai.
Išnašos:
1 Vygandas, Vincas Pietaris [25 metų mirties sukaktuvėms paminėti], Pradai ir žygiai, 1927, nr. 2, p. 293, 297.
2 LLIR, f. 2–54, lapai nenumeruoti.
3 Birsztonas [J. Basanavičius], Lietuviu skaitelius, In: Mužikkėlis, pirma laida. Tą kningutę broliams lietuviams parupino Jankaus Martynas, Ragainė, 1885, p. 53.
4 Straipsnį perleido P. Vileišis, 1904 m. rugsėjį Kaune parašęs pratarmę, kurioje teigė, kad iškelti daktaro tikslai bus dar aktualūs ne vienus metus, kol bajorai atsisuks į tautą. Žr.: J. Sapalius, Priedėlis prie „lietuviško klausimo“, Chicago, 1905 (Originalas: LLIR, f. 2–593, lapai nenumeruoti).
5 A. Paliulis, Dr. Basanavičiaus tėviškėje, Mokslo dienos, 1939, nr. 2, p. 100.
6 Liudo Giros 1905 m. užrašų knygelė, LLIR, f. 13–3796, l. 10, 27.
7 LCVA, f. 1337, ap. 1, b. 1, l. 108–109.
8 LLIR, f. 2-120, l. 1–4.
9 D-ras J. Basanavičius, A. Dubinskis ir A. Voldemaras, Lietuvos autonomija ir Rusų konstituciškai demokratiškoji partija, Vilniaus žinios, 1906-01-18, nr. 13, p. 1.
10 Albinas Rimka, Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros“ – „Varpo“ gadynės (1883–93) socialekonominiai raštai, Kaunas, 1932, p. 8.
11 Tai nurodyta jo 1919 m. kovo mėn. surašytose „Žiniose apie Švietimo liaudies komisariato skyriaus bendradarbius“, LLIR, f. 2–624, l. 1.
12 Priešmirtiniai d-ro Basanavičiaus žodžiai amerikiečiams, Vienybė, 1927-03-15, nr. 32, p. 3.
13 Smūtkelis [V. Biržiška], Dievaitis, Žarija, 1907-12-05, nr. 23, p. 348–349.
14 LLIR, f. 2¬852, l. 1.
15 Korespondentas, D-ro J. Basanavičiaus aplankymas, Jaunoji Lietuva, 1924, nr. 3, p. 20.
16 LLIR, f. 2¬2165, l. 1.
17 Giedrius Židonis, Pozityvizmas ir lietuvių proza. XIX amžiaus antroji pusė, Daktaro disertacija, Humanitariniai mokslai, filologija (04 H), Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, p. 120¬–121.
