– Nacionalinė premija Jums paskirta už „istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą”. Kuo istoriškumas, laiko fiksacijos yra svarbūs Jums, kaip kūrėjui?
– Mane traukia pasakojimai ir istorijos, kiekvieną kartą jas galima persakyti kito asmens akimis ir lūpomis, jos tarsi turi nesibaigiantį tęsinį, kol jas kažkas prisimena, kažkas perpasakoja. Tai skatina mano smalsumą, o jis būtent ir yra vienas kūrybos stimulų.
Pavyzdžiui, yra viena mano šeimos istorija, kurios dar nepatikrinau. Mano tėvas yra pasakojęs, kad mūsų proseneliai Valiūnai iš močiutės pusės, gyvenę Nemuno slėnyje prie Rumšiškių, už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremti į Sibirą. Grįžo prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir nusipirko už turėtus pinigėlius labai prastos šlapios žemės Kaišiadorių rajone, Kieliškių kaime. Sodyba buvo tarp miškų, tad, kaip sakoma, „vėl grįžus rusui“ dieną vieni, o naktį – kiti lankydavosi. Taip 1948 m. mano močiutė su seneliu ir trimis nepilnamečiais vaikais buvo ištremti į Sibirą.
Pasakoju tai todėl, nes visi žinome, kad laikas yra visa dildantis. Viskas po truputį virsta dulkėmis. Atminties dulkėmis – taip pat. Turiu tik vieną prieš trėmimą apie 1939 m. darytą senelio Vlado fotografiją. O kur visas tas laikas prieš tai? Kur mano senelių tėvai? Kokios jų buvo gyvenimo istorijos? Taigi geriausia priemonė tas dulkes nubraukti yra istorijų ieškojimas, klausymas, pasakojimas ir perpasakojimas. Mano atveju – vaizdinių istorijų.
– Itin daug dėmesio susilaukė instaliacijos, pasakojančios apie pirmosios sovietų okupacijos kankinius. Kas paskatino pasinerti į tokias nemalonias, skaudžiai išgyvenamas temas? Ar norėjote jomis šokiruoti?
– Pirmiausia norėtųsi paklausti: ar galima šiuolaikinį žmogų šokiruoti? Pasirodo, kad galima. Ypač jei klausimai yra ne visai patogūs ar įprastiniai. Manau, kad didelė mūsų tautos dalis yra dar smarkiai savyje užspaudusi daugybę baimių. Jei garsiai ir tiesiai įvardijame savo problemas, tai tampa pirmu žingsniu iš to vaduojantis. O skaudžios temos visada buvo filosofijos, religijų ar meno kertinė ašis.
Prancūzų menininkė Louise Bourgeois kartą pasakė: „Menas yra blaivaus mąstymo garantas.“ Man patinka, kad menininkas keldamas sau klausimus gali rasti daugybę visai skirtingų atsakymų, vis imdamas tą pačią temą ir pateikdamas ją naujai.
– „Mirties dienoraščiuose” – vien tik mirę asmenys. Ką norėta tuo pasakyti? Kodėl pasirinktas būtent šitoks fotografijų stilius (anfasas–profilis)?
– „Mirties dienoraščiuose“ – ne tik mirę asmenys. Jeigu turima galvoje sušaudyti, tai ten yra ir grįžusių į Lietuvą, Lietuvoje mirusių ir palaidotų, kaip Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Tiesiog mano tyrimo objektas šiam projektui buvo surinkti kuo daugiau 1940–1943 m. sušaudytų Lietuvos Respublikos piliečių, kurių Lietuvos gyventojų genocido vardyno pirmas tomas pateikia 595. Aš surinkau apie 420, todėl simboliškai kitas vietas užpildžiau kitų žymių tuo laiku represuotų žmonių portretais. Nuotraukas išdidinau, atspaudžiau šilkografijos technika, ranka po kiekvienu portretu parašiau trumpą biografiją. O pavadinimas atsirado pačioje pradžioje, kai versdamas vardyno tomą raudonu pieštuku žymėjausi sušaudytus asmenis. Apėmė keistas jausmas: lyg aš pats vienu metu matyčiau ir nuteistuosius, ir vykdytojus, žvelgčiau ir vienų, ir kitų akimis. Baisus tai yra jausmas.
Pasirinkta fotografijos stilistika jau savyje slepia paradoksą. Jei nepažįstame vaizduojamo asmens ir nežinome jo biografijos, tai tokio tipo nuotrauka iš karto primeta vaizduojamam asmeniui nusikaltėlio statusą. Todėl mano atveju labai svarbus tapo ranka parašytos biografijos vaidmuo. Be to, šių nuotraukų gausa, tiksliau, žiūrovą supančių žvilgsnių gausa, paverčia žiūrintįjį stebimu objektu ir sukelia tam tikrą ne visai stabilią atmosferą.
– Ar tikra, nepagražinta istorija, įvilkta į vizualiojo meno rūbą, yra artimesnė, prieinamesnė publikai?
– Publika publikai nelygu. Didelei jos daliai gal artimiau ir prieinamiau yra šokio ir dainų projektai. Bet mane vedė noras dar kartą papasakoti visiems svarbias istorijas. Bandau ir sau pačiam dar kartą atrasti tam tikro laiko Lietuvos istorijos atkarpą ir papasakoti ją vėl ir vėl, tikėdamasis, kad ji bus perpasakota ir taps kitų istorijomis.
– Kaip menas apskritai, plačiąja prasme, veikia stebėtoją ir kūrėją? Ar tai – abipusis katarsis, ar dažnai – nesusipratimas?
– Nesiginčysiu, kas yra geriau – katarsis ar nesusipratimas. Čia – skonio reikalas. Iš lankytojo tikiuosi bendradarbiavimo. Savo instaliacijose pateikiu tik tam tikras nuorodas. Gal kartais jos būna net per daug tiesmukos. Bet juk žiūrovas gali savo vaizduotėje ne tik pratęsti, bet ir užbaigti meno kūrinį. Aš pateikiu vaizdus, nuorodas, o žiūrovas į juos reaguoja su visa savo praeitimi, giliausiais savo potyriais, paversdamas manąją dalį kažkuo visiškai kitu, jam labai asmeniniu tęsiniu.
O kalbant apie meną apskritai, tai jis menininkui kartais suteikia galimybę negatyvias temas paversti pozityvia jėga.
– Ar kūryba gali apsiriboti viena meno sritimi, tarkim, ar įmanoma kokybiškai žaisti vizualiuoju menu, fotografija, neprijungiant literatūros, muzikos, kino? Kaip Jūs pats elgiatės?
– Taip, manau, įmanoma ir vienaip, ir kitaip. Tai priklauso nuo menininko, jo kūrybinio sumanymo, poreikių.
Kalbant apie mane, bent pastaruosius ketverius metus tikrai nežaidžiu. Tai tikrai sunkus alinantis kasdienis darbas. O rezultatas dažnai nepriklauso nuo didelio biudžeto ar panaudoto kūrybinių sričių kiekio.
Dailės kritikė ir parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos, Europos humanitarinio universiteto ir Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja Laima Kreivytė:
„Ką reiškia tyrinėti atmintį? Juk ją nuolat perrašome iš dabarties perspektyvos. Grigaliūnas ne šiaip tiria, o sudabartina istoriją, paverčia ją gyvu procesu: perfotografuoja kiekvieną nuotrauką, atspaudžia šilkografijos technika, užrašo pieštuku žmogaus biografiją, surengia parodą, išleidžia knygą. Kiekviena nauja paroda dar sustiprina čia ir dabar vykstančio proceso įspūdį. Blogiausia, kas gali nutikti, tai ne skausmingas praeities įvykių išgyvenimas, o atminties praradimas. Tačiau trauminės patirtys – trėmimai, kankinimai, žudymai – nėra lengvai kontempliuojami, juos paprasčiau paslėpti po brangiais paminklais, kurie ne primena, o padeda užmiršti. Grigaliūnas nepadeda. Jis surengia žiūrovo ir kiekvieno nužudyto, nukankinto, ištremto žmogaus akistatą (Artnews.lt).
