Asmeniškos pastabėlės apie Salomėją Nėrį

Daugelis mano kartos ir jaunesnių intelektualų skeptiškai vertina Salomėjos Nėries poeziją – matyt, dėl to, kad laiko ją sentimentalia ir kičine. Ko gero, dalis eilėraščių nusipelno tokio apibūdinimo, bet mums, žinoma, rūpi tai, kas geriausia, o geriausi man yra tie nelabai gausūs ketvirtojo dešimtmečio antros pusės eilėraščiai, kuriuos apibūdinčiau kaip dekadentinius, individualistinius, hermetiškus, estetizuotus (visi šie epitetai apskritai mano sąmonėje turi ryškius pliusus).

Tai, kad ši poezija aprengta (beje, labai gražiai) tautiniais, šiek tiek folkloriniais rūbais, neturėtų užgožti jos giluminių ypatybių. Čia vyrauja estetizuota melancholiška nuotaika, ir stebinamai daug eilėraščių kalba apie mirtį – savo mirtį. Taip pat dažnas našlaitės (arba "klajūnėlio") motyvas, ko gero, traktuotinas simbolinėje vienatvės ir susvetimėjimo plotmėje. Blėsuoja kažkoks nenusakomas sielos nerimas, genantis "per lūžtantį ledą", neapibrėžtas nepasitenkinimas šiuo pasauliu, ir šie jausmai idealią išraišką (ir galbūt iškrovą) gauna keistoje "vėjo vaiko" kūryboje, kartais atitrūkstančioje nuo kasdieninės logikos, nuo įprastinio pasaulio suvokimo. Tad ne veltui "dėdės" skundėsi: "Kam, sako, užsidariusi, / Nebūtus daiktus giedi?"

Melancholija įsisupusi subtiliuose rudens motyvuose: "Skundžias alėjos, / Kaip jos nemėgsta drėgno rudens"; "Jei tu nekranksi juoda varna, – / Tave palaidos rudens vėjai". Neturėtumėme matyti banalumo ten, kur yra genialus paprastumas. Eilėraštis "Alyvos" tiesiog archetipiškai, nebepakartojamai išreiškia žmogaus gyvenimo trapumą ilgaamžės gamtos fone. Netoli tokio idealo yra ir panašios temos "Diemedžiu žydėsiu", o "Rudenio arimuos" yra tobulas melancholijos estetikos, subtilios eilėdaros ir apskritai išgryninto žodžio ir grynojo meno pavyzdys. Frazėje "Akmenėlis turi šaltą širdį" skamba neišvengiama būtinybė – smelkiasi įspūdis, kad jeigu ne Nėris, kas nors kitas būtų turėjęs ją sugalvoti.

Tai yra aiškiai subtilesnė poezija negu, tarkim, Maironio. Salomėjos Nėries kūryba buvo nauja lyrinės lietuvių poezijos aukštuma – nuo šios plotmės atsispirdami, į sudėtingesnį, rafinuotesnį lygį ją kėlė Judita Vaičiūnaitė ir daug kitų poetų.

Politika

Salomėja Nėris aukščiausiu valstybiniu (Sovietų Sąjungos valstybės) lygiu prisidėjo prie Lietuvos aneksijos įforminimo. Tai yra akivaizdžiausia tėvynės išdavystė, ir pagal to meto Europoje (t. p. demokratinėse šalyse) vyravusius politikos principus ir įstatymus ji, be abejo, pelnė mirties bausmę. Ji kolaboravo su okupantu aukštesniu lygiu negu prancūzų rašytojas Robert’as Brasillachas, kuris 1945 m. išvaduotoje Prancūzijoje buvo sušaudytas.

Bet nesuprantu tų, kurie dėl šio fakto linkę nubraukti ir jos kūrybą. Rašytojo gyvenimas ir kūryba yra visiškai atsietini dalykai. Nėries atveju dar paprasčiau: tereikia mintyse atlikti paprastą eksperimentą – įsivaizduoti, kad 1940 m. ji būtų netikėtai mirusi arba žuvusi per nelaimingą atsitikimą, ir paklausti, ar iš tokios perspektyvos "Rudenio arimuos" jau būtų geresnis eilėraštis. Iš tiesų tokiu atveju jos trečiafrontinės politinės pažiūros atrodytų visai nereikšmingos.

Dabar mes, žinoma, esame tolerantiški, mirties bausmę apskritai smerkiame, todėl, savaime aišku, jokio pomirtinio keršto nesišaukiame. Bet neprotinga būtų užsimerkti ir nematyti to, ką Salomėja Nėris, kaip asmuo, iš tikrųjų padarė. Todėl nesuprantu ir tų (o jų yra daugiau), kurie, vertindami Nėrį kaip rašytoją, linkę kaip nors pusiau teisinti ar užglaistyti jos, kaip žmogaus, nusikaltimą.