Melancholija įsisupusi subtiliuose rudens motyvuose: "Skundžias alėjos, / Kaip jos nemėgsta drėgno rudens"; "Jei tu nekranksi juoda varna, – / Tave palaidos rudens vėjai". Neturėtumėme matyti banalumo ten, kur yra genialus paprastumas. Eilėraštis "Alyvos" tiesiog archetipiškai, nebepakartojamai išreiškia žmogaus gyvenimo trapumą ilgaamžės gamtos fone. Netoli tokio idealo yra ir panašios temos "Diemedžiu žydėsiu", o "Rudenio arimuos" yra tobulas melancholijos estetikos, subtilios eilėdaros ir apskritai išgryninto žodžio ir grynojo meno pavyzdys. Frazėje "Akmenėlis turi šaltą širdį" skamba neišvengiama būtinybė – smelkiasi įspūdis, kad jeigu ne Nėris, kas nors kitas būtų turėjęs ją sugalvoti.
Tai yra aiškiai subtilesnė poezija negu, tarkim, Maironio. Salomėjos Nėries kūryba buvo nauja lyrinės lietuvių poezijos aukštuma – nuo šios plotmės atsispirdami, į sudėtingesnį, rafinuotesnį lygį ją kėlė Judita Vaičiūnaitė ir daug kitų poetų.
Politika
Salomėja Nėris aukščiausiu valstybiniu (Sovietų Sąjungos valstybės) lygiu prisidėjo prie Lietuvos aneksijos įforminimo. Tai yra akivaizdžiausia tėvynės išdavystė, ir pagal to meto Europoje (t. p. demokratinėse šalyse) vyravusius politikos principus ir įstatymus ji, be abejo, pelnė mirties bausmę. Ji kolaboravo su okupantu aukštesniu lygiu negu prancūzų rašytojas Robert’as Brasillachas, kuris 1945 m. išvaduotoje Prancūzijoje buvo sušaudytas.
Bet nesuprantu tų, kurie dėl šio fakto linkę nubraukti ir jos kūrybą. Rašytojo gyvenimas ir kūryba yra visiškai atsietini dalykai. Nėries atveju dar paprasčiau: tereikia mintyse atlikti paprastą eksperimentą – įsivaizduoti, kad 1940 m. ji būtų netikėtai mirusi arba žuvusi per nelaimingą atsitikimą, ir paklausti, ar iš tokios perspektyvos "Rudenio arimuos" jau būtų geresnis eilėraštis. Iš tiesų tokiu atveju jos trečiafrontinės politinės pažiūros atrodytų visai nereikšmingos.
Dabar mes, žinoma, esame tolerantiški, mirties bausmę apskritai smerkiame, todėl, savaime aišku, jokio pomirtinio keršto nesišaukiame. Bet neprotinga būtų užsimerkti ir nematyti to, ką Salomėja Nėris, kaip asmuo, iš tikrųjų padarė. Todėl nesuprantu ir tų (o jų yra daugiau), kurie, vertindami Nėrį kaip rašytoją, linkę kaip nors pusiau teisinti ar užglaistyti jos, kaip žmogaus, nusikaltimą.