Tomo Stirnos režisuotame spektaklyje „Ežiukas rūke“ susiduria vaikiškas paprastumas su suaugėlišku reikšmingumu, maži, bet stebuklingi atradimai su dideliais, bet ne tokiais svarbiais praradimais.

„Šis kūrinys žavi savo neišsemiamu gilumu bei universalia kalba, kurią gali suprasti tiek suaugęs, tiek vaikas. Kiekvienas šiame pasakojime gali rasti sau svarbius ir artimus dalykus“, - teigia spektaklio „Ežiukas rūke“ režisierius Tomas Stirna.

Pagrindinius veikėjus spektaklyje įkūnija aktoriai Saulius Baltrūnas, Josif Baliukevič, Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė ir Marcelė Zikaraitė. Ežiukas, Meškiukas, Kiškis, Voveraitė ir Lapė panirę į rūką nesustodami smalsauja, ieško, sapnuoja, galvoja ir klausinėja, nes juk visada „...yra Kažkas, ko niekada nematyti“.

Literatūros analitikai sutaria, kad S.Kozlovo kūryboje nebrėžiama riba tarp vaikų ir suaugusių. Jo pasakose nėra nuotykių ir nenatūralaus linksmumo. Savo nesudėtingumu ir tuo pačiu subtilia susimąstymo magija šis kūrinys prilyginamas A. A. Milno „Mikei Pūkuotukui“ ar A. de Sent-Egziuperi „Mažajam princui“.

Ypatingą S. Kozlovo „Ežiuko rūke“ gebėjimą užburti ir įtraukti į neįmantrius dialogus įrodo ir kiti kūriniai. Pagal tą pačią istoriją Jorijaus Noršteino pastatytas animacinis filmas „Ežiukas rūke“ 2003 metais buvo pripažintas geriausiu visų laikų ir tautų animaciniu filmu.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją