Sausio 26 d. Liudo Norvaišo vaidmenų galeriją papildys Kardinolo de Bronji vaidmuo dramatiškoje Jaques’o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“, kurioje religinės nesantaikos fone rutuliojasi jaudinanti meilės istorija. Ta proga siūlome iš arčiau pažvelgti į atlikėją.
Liudai, kaip Tu į tą operą pakliuvai?
Atėjau į chorą, mane pakvietė tuometinis choro vadovas Anicetas Arminas. Pradėjęs dainuoti, įstojau į Muzikos akademijos choro dirigavimo neakivaizdinį skyrių, kartais šiek tiek leisdavo operoje man padirbėti su choru. Arminas pakvietė mane ir į „Varpo“ chorą antru chormeisteriu. „Varpas“ rengėsi gastrolių į Šiaurės Korėją, ir man reikėjo leidimo iš tuometinio teatro direktoriaus Virgilijaus Noreikos. Užėjau, o jis ir sako – girdėjau, turi neblogą balsą, gal nori man padainuoti? Į visa tai žiūrėjau labai atsargiai, bet dėl perklausos susitariau. Užteko penkių minučių, ir Noreika pasakė, kad duomenys yra, tai reikia dainuoti. Paklausiau, o kokios garantijos, kad dainuosiu? Vaikeli, pasakė Noreika, šitam dalyke nėra jokių garantijų.
Taip pradėjom dirbti. Visus metus Noreika pasiaukojamai dirbo su manim nemokamai, esu jam labai dėkingas. Kitais metais įstojau į jo klasę, tiesiai į antrą kursą, nes jau buvau baigęs 3 dirigavimo kursus. Pirmi metai buvo labai sunkūs, vėliau ėmė sektis geriau, ir ketvirtame kurse jau padainavau savo pirmąją solo partiją teatro scenoje – Vienuolį G. Verdi operoje „Don Karlas“. Dar ir įrašą, man atrodo, turiu... Po truputį situacija gerėjo, ir jau penktame kurse mane priėmė į teatrą. Taip viskas ir prasidėjo.
Dainavau „Traviatoje“, „Don Karle“ padainavau Inkvizitorių, deputatus ir visas boso partijas, baigdamas Pilypu. Po to „Liučija di Lamermur“, „Sevilijos kirpėjas“, ėmiau dainuoti koncertuose su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi – parengiau „Žaną d’Ark ant laužo“, „Skrajojantį olandą“ ir t. t. Daug tų vaidmenų susirinko.
Mano balsas daugiau „bel canto“, pakankamai šviesus bosas, tai ir vaidmenis labiausiai smagu dainuoti belkantinius. „Liučijos“ Raimondas – itin patogiai parašyta partija. Patinka „buffa“ (komiškosios) operos, štai Kauno muzikiniame teatre esu parengęs Don Bazilijų „Sevilijos kirpėjuje“. Teko dainuoti ir žemesnes partijas, Vokietijoje net dviejuose „Užburtosios fleitos“ pastatymuose dainavau Zarastro. Bet tai ne visai mano balsui.
Charakteriai? Tradiciškai tenorai visada dainuoja įsimylėjusius gražuolius, baritonams dažniausiai kliūna tokie racionalūs vaidmenys, o bosams – karaliai, plėšikai, vienuoliai ar kas nors panašaus. Tai įdomūs vaidmenys. Bet mano balsas nėra charakterinis, tai ir vaidmenis pasirenku atitinkamus. Labiausiai patinka lyrinės partijos, tikras balzamas balsui. Nereikia to balso plėšyti, forsuoti, gali daugiau dėmesio skirti vokalinei linijai, išreikšti charakterį, emocijas, muziką.
Ką Tau apskritai gyvenime reiškia dainavimas?
Muzikoje buvau nuo vaikystės. Didžiausią įtaką man turėjo mama, turinti puikų balsą, klausą, giedojusi Joniškio bažnyčios chore, giedojusi ir solo, visi ją miestelyje žinojo. Ji labai norėjo, kad būčiau muzikantas, leido mane į muzikos mokyklą. Bet taip jau yra, kad berniukams labiau patinka daužyti kieme kamuolį ar važinėti motociklu... Gyvenom prie mokyklos futbolo aikštės, ten ir praleisdavau daug laiko. Bet mama vis tiek kartkartėm pagaudavo už čiuprinos, sodindavo prie instrumento ir liepdavo groti. Joniškio muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, bet labai didelio noro tai muzikai neturėjau. Bet atėjo laikas, ir nusprendžiau būti muzikantu. 14 metų išvažiavau į Šiaulius, į aukštesniąją muzikos mokyklą, įstojau į choro dirigavimą ir mokiausi pas mokytoją Romaną Šulskį.
Anksti pradėjau dirbti, pradėjau vestuvėse groti, visko buvo. Dirbau Akmenės kultūros namų meno vadovu, Radviliškio rajono Alksnupių kaime meno vadovu, ten ir moterų ansamblis buvo, ir kaimo kapela, ir netgi dramos teatras... Juk buvau jaunas, energingas... Į kariuomenę išėjau metus atidirbęs Joniškyje, svarbus kultūros veikėjas ten buvau. Tačiau po kariuomenės supratau, kad nebenoriu grįžti į Joniškį, ir taip atsidūriau Vilniuje. Čia, kaip sakiau, likimas suvedė su Anicetu Arminu, patekau į teatrą. Pamėgau, pamilau teatrą, mane čia supo puikūs žmonės, kurie atitiko mano vidinį pasaulį, kurie mąstė panašiai, turėjo panašių interesų, geranoriški. Ir svarbiausia, buvo muzika.
Mėgstu dainuoti. Įvairią muziką – operinę, dainas, rusų romansus, Lied, net ir tradicinio džiazo norėčiau pabandyti, patinka lietuvių liaudies dainas dainuoti... Jų pomėgį, matyt, iš savo mamos paveldėjau.
Tokia pradžia. Bet dainavai juk ne vien šitame teatre?
Kartais į Lietuvą atvykdavo profesorė Liliana Šukytė iš Austrijos. Likimas taip lėmė, kad ji klausėsi vieno mano koncerto dabartinėje Prezidentūroje, tuomet – Meno darbuotojų rūmuose. Po koncerto mes susitikom, ir ji pasiūlė savo pagalbą studijuoti Mozarteume Zalcburge. Žinoma, padėkojau, bet maniau, pasiūlė ir pamiršo. Tačiau ji nieko nepamiršo, ir po kiek laiko gavau jos laišką, kuriame ji rekomendavo mane studijoms pas prof. Rudolfą Knolį. Susidėjau lagaminą ir išvykau. Tuomet jau buvau teatro solistas, ir nelabai mane kas norėjo išleisti.
Jonas Aleksa supykęs net sakė, kad jei nepasiseks, tai grįžti nebus kur. Iš tiesų Mozarteume konkursas buvo didžiulis, įstojo septyni solistai, ir, nusišypsojus laimei, patekau tarp jų, tad likau. Tuo metu man išsilavinimo ir trūko, ir užteko, kaip pažiūrėsi. Turėjau 34 metus, tad kaip dainininkas jau buvau beveik susiformavęs. Bet muzikine prasme, atlikimo, stiliaus pajautimo mokslų man tikrai trūko. Ne rusiškos ir ne itališkos muzikos ten mane mokė.
Tai nebuvo tiesiogiai vokalo technikos pamokos, bet muzikos stiliaus, taisyklių, kokio kompozitoriaus kūrinius kaip reikia atlikti. Mozarteume labai aukšto lygio koncertmeisteriai, ir šiuo metu ten dirba lietuvė Gaiva Bandzinaitė. Po studijų Zalcburge prof. Rudolfas Knolis mane dar globojo, jo rekomendaciniai laiškai man padėjo susirasti darbą, patekau į keletą agentūrų, dainavau koncertus Šveicarijoje, Austrijoje, buvo didelės gastrolės Japonijoje Šinminato festivalyje ir kitur. Paskui išvažiavau į Vokietiją ir įsidarbinau Erfurto teatre, ten dainavau beveik 5 metus.
Ką Tu norėtum daryti, jei nedainuotum?
Nežinau, bet tas darbas, kurį dirbčiau, vis tiek turėtų būti susijęs su kokia nors kūryba. Vienu metu paauglystėj buvo tokia plastelino manija. Su draugais nusilipdydavom ištisas kariuomenes, pulkus indėnų, arklius... Šimtai dėžučių plastelino buvo sunaudota.
Gal tai būtų kažkas susiję su spalvom, gal interjeras? Jei randu kokią seną spintą, man patinka ją restauruoti, dažyti, lakuoti, puošti, žodžiu, kad ji turėtų gerą estetinį vaizdą.
Kas Tau vis dėlto svarbiausia gyvenime?
Nėra „svarbiausio“, gyvenimas susideda iš daugelio smulkių dalykų, ir visi jie yra svarbūs. Pagrindiniai šalutiniai dalykai... Į kiekvieną reiškinį gali žiūrėti labai įvairiai, gali jį itin sureikšminti, gali sakyti – tai mano pagrindinis gyvenimo vaidmuo, kurį norėjau sudainuoti!, o paskui pasirodo, kad ne visai taip, kad čia mano vienas ir vienintelis namas, kurį statau, o ką aš žinau? Gal bus daugiau, ir svarbesnių? Gal geriau taip nesureikšminti.
Nesu niekuo ypatingas, negyvenu jokia madinga filosofija. Nesu nei ypatingas laisvamanis, nei labai tikintis. Ir manau, kad ne tiek svarbi religija, kiek tikėjimas, nors man artimos krikščionybės tiesos. Kad ir kaip būtų keista, krikščionybės, tikėjimo svarbą ir reikšmę suvokiau Amerikoje. Lietuviams apskritai būdinga specifinė artimo „meilė“, tai ir su ta bažnyčia įvairiai būna. O štai Amerikoje yra toks dalykas – lietuvių parapija. Žmonės gyvena nutolę šimtus mylių, jie niekaip nesusitiktų ir nerastų vienas kito. Ir čia susirenka visi į bažnyčią, juos susieja ne vien tautybė, bet ir tikėjimas. Lietuvių parapija jiems neleido pasimesti, išsibarstyti toj svetimoj žemėj, susitelkę jie galėjo nuveikti įvairius darbus, Čikagos lietuvių opera – unikalus reiškinys visame pasaulyje – irgi atsirado dėl lietuvių parapijos – vienijančios.
Nenoriu būti prastas, bet stengiuosi būti paprastas. Nenoriu būti išdidus, man patinka bendrauti su paprastais žmonėm, kad jie ir negalvotų, jog aš čia jau toks dainininkas. Nemėgstu savo profesijos kartais uždedamo štampo, stengiuosi išvengti dainininko pozos...
Žinai ką, baikim, neįdomu kalbėti apie save, gal tegu kiti ką apie mane pasako?
