Joëlis Pommerat gimė 1963 m. Ruane. Nuo aštuoniolikos vaidinęs vietinėje teatro trupėje, 1986 m. jis pradėjo kurti tekstus teatrui. Bandydamas susieti rašymą su scena, 1990 m. įkūrė trupę „Compagnie Louis Brouillard“ ir pastatė savo pirmuosius spektaklius Paryžiaus teatre „Auksinė ranka“ – „Dakaro kelias“ („Le Chemin de Dakar“), „Teatras“ („Le Théâtre“), „Dvidešimt penkeri metai“ („Vingt cinq année“), „Įvykiai“ („Les Evénements“).
1995 m. J. Pommerat gavo Paryžiaus banko CIC stipendiją ir parašė pjesę „Poliai“ („Pôles“), kuri buvo pastatyta „Les Fédérés“ teatre Monliusone, o vėliau ir „Auksinės rankos“ teatre. 1996 m., dirbdamas su trisdešimt aktorių, baigė rašyti pjesę „Dalyvavimai“ („Présences“), ji buvo vaidinama „Hublot“ teatre. Kitais metais, viešėdamas Monliusone, jis parašė pjesę „Trylika menkų galvų“(„Treize étroites têtes“), vėliau vaidintą „Les Fédérés“, „Paris-Villette“, Bretinji (prie Oržo) teatruose, taip pat Sarbriukeno festivalyje.
Nuo 1997 m. Bretinji ir „Paris-Villette“ teatrai kasmet įtraukia į repertuarą vieną ar kelis trupės spektaklius. 1998 m. trupė buvo pakviesta į Bretinji, kur turėjo galimybę įgyvendinti įvairius projektus (dramaturgijos dirbtuvės, vaizdo medžiagos kūrimas kartu su Bretinji gyventojais, stažuotės, priešpiečiai-skaitymai su jaunąja publika, įvairūs susitikimai ir kt.).
J. Pommerat domisi ir kinu, yra sukūręs keletą trumpo metražo filmų, pavyzdžiui, „Veidai“ („Visages“, kartu su Marguerite Bordat), kuriame nufilmuota 800 veidų.
Nuo 2003 m. J. Pommerat kūrinius spausdina leidykla „Actes Sud-Papiers“. 2005 m. jis buvo trejiems metams pakviestas kurti nacionalinėje Šamberi ir Savojos scenoje „Espace Malraux“. Per pastaruosius metus pastatė keletą savo pjesių – „Mano draugas“ („Mon ami“), „Į pasaulį“ („Au monde“), „Raudonkepuraitė“ („Le Petit Chaperon rouge“), „Prekeiviai“(„Les Marchands“) ir „Šitas vaikas“ („Cet enfant“).
J. Pommerat tapo vienu ryškiausių jubiliejinio 2006 m. Avinjono teatro festivalio atradimu. 2007 m. laimėjo trečią Didįjį dramaturgijos prizą už pjesę „Prekeiviai“. Tais pačiais metais legendinis režisierius Peteris Brookas pakvietė jį tobulintis savo vadovaujamame „Bouffes du Nord“ teatre Paryžiuje.
Už pjesę „Mano šaltas kambarys“ („Ma chambre froide“) 2011 m. „Compagnie Louis Brouillard“ gavo Molière’o trupės, o Joëlis Pommerat – Molière’o režisieriaus apdovanojimus. Dramaturgo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Iki 2013 m. Joëlis Pommerat dirbs Odeono teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre.
Pjesę „Šitas vaikas“ iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Spektaklio autoriai –Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis, dailininkė Lauryna Liepaitė, videodailininkė Eglė Eigirdaitė. Spektaklyje vaidina Adrija Čepaitė, Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai: Aidas Barkauskas, Jokūbas Bateika, Edgar Bechter, Ieva Delininkaitytė, Petras Kuneika, Karolis Matuliauskas, Indrė Pivoraitė, Eglė Prakaitaitė, Linas Selila, Artur Svorobovič, Žilvinas Tratas, Eglė Valadkevičiūtė, Justas Vanagas, Justė Zinkevičiūtė. Kurso vadovas Jonas Vaitkus.
Viktorija Kuodytė:
Svarbus ne „Šitas vaikas“, bet šitie vaikai, su kuriais likimas lėmė susipažinti prieš beveik dvejus metus, juos pažinti per pusantrų metų, juos pamilti – jaučiu, kad neribotam laikui... Svarbu ištarti kiekvieno jų vardą: Eglė, Karolis, Jokūbas, Justė, Linas, Indrė, Aidas, Justas, Žilvinas, Ieva, Petras, Edgaras, Artūras, Eglė. Svarbu, kaip pasijunti išgirdęs savo vardą, tariamą kitų, svarbu, kaip jautiesi tardamas savo vardą, kurį tau sugalvojo kiti. Jei jautiesi blogai, girdėdamas savo vardą, svarbu ieškoti atsakymo: kodėl? Kodėl blogiausiai jautiesi, kai tavo vardą taria žmonės, esantys visada šalia, tie, kurie ir pavadino tave tuo vardu? Kas tave sukūrė tokį? Kas buvo tas Jis ir Ji, nuo kurių viskas prasidėjo? Svarbu pamėginti suprasti – sakau, būtent pamėginti, o ne suprasti (nes tai, deja, neįmanoma) – ko trūko, kad jausčiausi laimingas kažkada seniai ir ko trūksta dabar, ar galiu kažką padaryti, kad būtų geriau? Svarbu išdrįsti atsiprašyti, svarbu net ir labiausiai kaltinant mylėti, svarbu norėti jaustis atsakingam, o ne tik privalėti būti atsakingam.
Aš – jūsų vaikas, o jūs – mano tėvai, arba mes – tavo tėvai, o tu – mūsų vaikas. Ar ketvirtasis Dievo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“ šių vaikų istorijose neskambėtų teisingiau, jei pasakytume: „Mylėk savo tėvą ir motiną, arba mylėk savo vaiką“?
Dainius Gavenonis:
Norėtųsi, kad Joëlio Pommerat pjesė „Šitas vaikas“ būtų tik forma, drabužis, kuriame jauni žmonės galėtų papasakoti apie save. Tik instrumentas atvirumui, kuris atskleidžia pačią asmenybę. Būtent šitą vaiką.
Taip pat norėtųsi, kad spektaklis šiems jauniems žmonėms būtų ne tik būsimų aktorių žingsnis profesionalios scenos link, bet ir mėginimas užfiksuoti tą laiką, pajausti tą ribą, kai tu jau nebe vaikas, bet dar ir ne tėvas, kai jau tėvų namus palikęs, bet savųjų dar nesukūręs. Kai jau esi laisvas, savarankiškas, bet dar ne atsakingas...
