Pirmiausia todėl, kad ekspozicija alsuoja ramybe, skaidriu susimąstymu ir gyvenimiška išmintimi. Senolių portretų kolekcija simboliškai atveria kitą būties pusę, žmogaus gyvenimo saulėlydį, kupiną tiesos, atvirų akių žvilgsnio.
Dailininkė yra baigusi Vilniaus dailės akademiją (molbertinės tapybos magistrantūros vadovas A. Šaltenis) ir savo kelią pasirinko greitai, ilgai nedvejodama. Grytė pirmiausia yra portretistė, apdovanota talentu subtiliai atverti ir perteikti savo drobėse žmogiškos sielos virpesius.
Pradėjusi nuo savęs – ne viena įdomi autoportreto studija – ji linkusi pasirausti ir paieškoti gilesnių klodų aplinkiniuose. Autorė yra tapiusi Lietuvos muzikinio pasaulio įžymybes, poetus, aktorius – pati augusi meninėje aplinkoje, kone teatro užkulisiuose (tėtis- aktorius, mama - labai kūrybinga literatūros mokytoja).
Taip pat apdovanota ir muzikiniu talentu – bel canto dainavimo menas profesionaliai tobulinamas lygiagrečiai tapybai. Grytė mėgsta jungti įvairius menus į vieną visumą – pvz. serija darbų, kuriuose portretinis peizažas tarsi „išlipa“ iš paveikslo rėmų ir nematomai pragysta giesme ar pavirsta šokiu, gimusiu tiesiai iš autorės improvizacijų.
„Laukiantys veidai“ diktuoja temą, gerokai primirštą šiuolaikinėje visuomenėje, bet skausmingą ir aktualią. Senatvės niekas nelaukia, bet ji neklausia ir neišvengiamai aplanko kiekvieną. Mėgstanti bendrauti, nebijanti įsipareigoti, autorė domisi naujai sutiktais žmonėmis, panyra į jų pasaulį, išklauso praeities istorijas. Taip gimsta stebuklai, kuriais ir mes galime patikėti, žvelgdami į Grytės nutapytus portretus.
Devyniasdešimtmetis elegantiškas operos solistas; pasidabinusi skrybėle paslaptingai rymanti senučiukė-fėja; šviesuolė Anelė, primenanti kvapnų vaikystės sapną; romantiškas poetas, apsiginklavęs rože, tarsi Don Kichotas ietimi.
Senolių išminties kupinas buvimas, išgyventa ir išjausta patirtis. Autorei rūpi tikras būties grožis, sukaupęs savyje ne vienadienes vertybes. Galbūt Grytės smalsumas bei empatija, gebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną, padeda abiem pusėm: viena išsipasakoja, gan atsitiktinai suradusi kantrų klausytoją ir pasijunta kažkam reikalinga. Kita sutraukia į save nuostabų įvairiabriaunį gyvenimiškų įvykių ir spalvų sūkurį, savaip transformuoja ir teptuko potėpiais išsisako drobėse. Taip gimsta pats tikriausias menas.
Dailininkė neslepia, kad yra „neabejinga Lietuvos kultūros procesams ir savo kūryba ir straipsniais drąsiai pasisako prieš save patį neigiantį meną, nužmoginusį menininko paveikslą, ir tamsą bei beviltiškumą skleidžiančią kūrybą“. Neabejingi kviečiami aplankyti Grytės Pintukaitės-Valečkienės tapybos darbų parodą „Laukiantys veidai“ „Eglės galerijoje“ iki vasario 7 d. Kauno senamiestyje.
