Jaukiuose sovietmečio butuose – degantys židiniai, šviesūs modernūs baldai ir plevėsuojančios užuolaidos. Parduotuvėse – prekių perpildyti prekystaliai. Gatvėse ir aikštelėse – mašinų oazės. Vaikai turškenasi miesto fontanų vandenyje, poilsiautojai šokinėja per Baltijos jūros bangas arba palydi saulę. Bučiniai, šypsenos, nerūpestingumas, dailūs kostiumuoti vaikinai, elegantiškos merginos ir spindinčios vaikų akys. Kavinėse – rūkančios panelės, ponios ir ponai. „Jeigu žmonių sapnai kaip meteoritų, kokie tada meteoritų sapnai?“ – filosofuoja vaizdus komentuojantis prancūzas.
Tai – sovietinio „rojaus“ vaizdai iš Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra” rodomų dokumentinių filmų ir sovietinių kino žurnalų ištraukų.
Lakoniškai ir neutraliai parodos rengėjai pateikia informaciją apie „darbo liaudies“ pasiekimus ir modernų gyvenimo būdą. Neutraliai, kaip sovietinio dizaino pasiekimas, pristatomi ir daiktai – saldainių dėžutės „Paukščių pienas“, „Laima“, „Pieno likeris“, „Bočių likeris“ (Vilnius), nepaminint, kad sovietiniam žmogui tai buvo visiškai arba beveik niekad nematyta produkcija, o masinės gamybos pavyzdžiai – nešiojamasis televizorius „Šilelis 401D“ (Kaunas), radijo imtuvas VEF 12 (Ryga), telefonai TA 68, TA 72 (Ryga), elektrinė kavamalė (Ryga) – rodomi kaip nauji ir išskirtiniai.
Žinodami, koks paveikus yra vaizdinis menas, ypač jaunajai kartai, pasvarstykime, ar parodos rengėjai nepervertina sovietinės trijų Baltijos šalių kultūros, pristatydami ją kaip originalią ir eksperimentinę? Ar jaunimas, apžiūrėjęs parodą, pasidygės ta propagandos, iliuzijų, beprotybės, mutacijų ir paradoksų epocha, ar, atvirkščiai, pajus jai ilgesį? Ir ar galima vertinti vizualiąją sovietmečio kultūrą atsiejant ją nuo viso to meto ideologinės ir kitokios priespaudos konteksto?
Jaunuolis turbūt nesupras, kad rodoma siekiamybė
Dr. Marija Drėmaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytoja, teigė, kad iš pirmo žvilgsnio paroda apie sovietinių Baltijos respublikų 1960–1980 m. architektūrą ir dizainą yra pavykusi, bet jaunesniam lankytojui ji gali pasirodyti ne tokia suprantama: „Parodoje nėra pabrėžiama, kad čia rodomi greičiau pavyzdiniai daiktai ir projektai, tai yra siekiamybė, o ne realybė. Bet iš esmės parodos rengėjai stengėsi objektyviai pateikti to laikotarpio visuotinę modernizaciją per architektų, menininkų ir dizainerių orientaciją į vakarietišką modernizmą bei pirmą kartą pristatyti Baltijos šalių (tuo metu SSRS vadintų bendru „Pribaltikos“ pavadinimu) architektūrą ir dizainą.
Tai iš tiesų praplečia susiklosčiusią nuomonę apie ištisai pilką, monotonišką ir skurdžią sovietinę aplinką ir parodo, kad simboliniai Baltijos šalių dizainerių ryšiai su Vakarais padėjo šiame SSRS regione sukurti „vidinio SSRS užsienio“, arba „SSRS vakarų“, vizualinį įvaizdį. Dar vienas svarbus parodos akcentas – tai, kad joje peržengiamos kiekvienos respublikos ribos (sienos) ir parodoma, kad meniniai dizaino sprendimai, ypač nacionalinio savitumo pabrėžimas, buvo kone tapatūs (tai galbūt buvo žinoma to meto kūrėjams ir tą laikotarpį tyrinėjantiems istorikams, tačiau dabar tai gana neblogai pateikiama plačiajai publikai). Šie parodos momentai išties kelia klausimą apie tai, kiek savitas buvo Baltijos šalių modernizmas SSRS aplinkoje ir bendrame modernizacijos bei modernizmo kontekste.“
M.Drėmaitės manymu, SSRS kontekste Baltijos šalys išsiskiria savo „vakarietiškumu“: „Nors parodoje ir neatskleidžiama, kodėl taip atsitiko, tačiau bendrajame pokarinio modernizmo kontekste meniniai ir projektiniai sprendimai čia labai skiriasi nuo galutinės produkcijos. Galbūt tik atidesnė akis pastebės, kad, nors tuo metu architektūros ir dizaino srityje Baltijos respublikos pirmavo, masinė gamyba ir vartojimo kasdienybė, apskritai aplinka „chroniškai“ kentėjo: nepriteklius buvo nuolatinis, medžiagos prastos, darbų atlikimo kokybė žema. Tai galima būtų apibūdinti „išblukusiu“ modernizmu. Šiuo atžvilgiu paroda labiau primena to meto liaudies ūkio pasiekimų parodas, kai kiekviena respublika pristatydavo geriausius savo gaminius.“
Kolekcijos – išblaškytos, dėl to paroda yra punktyriška
Lolita Jablonskienė, dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė, teigė, kad eksponuojama paroda norėta atkreipti dėmesį į pačią sovietinio laikotarpio padėtį: „Filosofo Walterio Benjamino žodžiai – „Istorinis praeities suvokimas nereiškia, kad ją reikia pripažinti „tokią, kokia ji buvo“; jis skatina užfiksuoti atmintį, blykstelinčią pavojaus momentu“ – atskleidžia mūsų tikrovę. Sovietmečiu materialios aplinkos paveldo kaupimas buvo nesisteminis, nenuoseklus. Kai atkūrėme Nepriklausomybę, reikšmę įgijo visiškai kiti dalykai. Daug kolekcijų buvo išblaškyta, išbarstyta, nemažai daiktų paseno, apsitrynė, sulūžo. Nyksta to meto originalūs interjerai, jų dekoras, išmetami seni daiktai. Išblaškyti anksčiau veikusių projektavimo institucijų archyvai, Architektūros muziejus buvo panaikintas, jo kolekcijos išskirstytos. O ir šiuo metu, kai mūsų ekonominė padėtis yra sunki, kaupiamasis darbas nėra tęsiamas. Mūsų parodoje yra eksponuojama daug kūrinių iš privačių kolekcijų. Pavyzdžiui, rodomi plakatai buvo privati Kęstučio Gvaldos nuosavybė.“
Kaip teigė L.Jablonskienė, parodos rengėjai, pabrėždami, kad šaltasis karas sustiprino Vakarų kultūros įtaką, turėjo galvoje tai, jog šaltojo karo metu vyko varžybos ne tik dėl ginkluotės ir kosmoso užkariavimo: „Tuo laikotarpiu itin suintensyvėjo meno, kultūros renginių mainai, Maskvoje nuolat vykdavo parodos. 1968 metais Londone vykusioje Sovietų Sąjungos pasiekimų parodoje savo atskirus paviljonus pristatė Lietuva, Latvija, Estija. Tai buvo šaltojo karo varžybų atspindys. Įvairūs renginiai, pavyzdžiui, madų demonstravimai, turėjo visiškai kitokią reikšmę. Buvo demonstruojama tai, kas buvo aktualu kitose šalyse.“
L.Jablonskienė pabrėžė, kad, užsieniečių akimis, trijų Baltijos šalių regionas atrodo gana vientisas. Tas bendrumas atsirado iš trijų šaltinių – „pirma, Lietuva, Latvija ir Estija buvo išsaugojusios savo nacionalinį tapatumą, antra, mūsų žmonių atmintyje buvo išlikę kultūriniai impulsai iš praeities ir tarpukario laikotarpio, trečia, priespaudos, diktatūros nebuvo galima išvengti“.
Nacionaliniai bruožai – spekuliatyvi tema
Vaidas Petrulis, architektūrologas, architektūros ir politikos sąveikų tyrėjas, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, pabrėžė, kad, jei vertinume praktiką ir kalbėtume ne apie atskiras architektūrines detales bei sprendinius, pavyzdžiui, sovietmečiu naudotas dolomito plokštes ar raudonas plytas, medžio elementus profesionaliojoje modernistinėje (ne pseudoliaudiškoje) architektūroje, tai galima būtų teigti, kad nacionaliniai bruožai yra perdėm spekuliatyvi tema: „Vargu ar ją derėtų itin plėtoti, kai kalbame apie sovietinio modernizmo architektūrą. Tiesa, klimato ir gamtinės sąlygos, ekonominės galimybės, tame regione būdingos statybos medžiagos, istorinis architektūros kontekstas, galų gale kūrybinis šalies potencialas – visa tai atskiruose regionuose ar netgi miestuose sudaro skirtingas sąlygas, ir mes matome tam tikras lokalias modernizmo interpretacijas.“
Kaip vertinti sovietinės kultūros palikimą
V.Petrulio manymu, rašant, interpretuojant istoriją objektyvumas yra viena iš svarbiausių vertybių, bet tai nėra taip paprasta: „Visi puikiai žinome, kad to meto kontekstas buvo itin politizuotas. Architektūriniai, dizaino, kultūros procesai – ne išimtis. Atgavus nepriklausomybę politizuotas požiūris įgavo atvirkščią pusę. Sovietinės epochos palikimas neretai linkstamas vertinti kaip svetimos, okupacinės ideologijos „reprezentacijos“. Ir, be abejonės, čia esama tiesos. Manau, bėgant laikui ideologinis šio meno krūvis menkės. Geras palyginimas būtų tarpukario laikotarpis, kai buvo diskutuojama, ar nugriauti Kauno soborą, nes jis yra svetimos valstybės simbolis. Šiandien šios diskusijos nebeatrodytų tokios gyvos. Greičiausiai panašiai atsitiks ir su sovietine architektūra. Ilgainiui ją pradėsime vertinti kaip XX a. procesų dalį. Pavyzdžiui, palyginkime – carinę architektūrą dabar vertiname kaip XIX a. kultūros palikimą. Tad mąstant apie sovietinį palikimą iškyla siekis pažvelgti į šiuos procesus kaip galima objektyviau, pirmiausia įvertinant jų estetinę, meninę kokybę ir siejant su bendraisiais pasaulio procesais. Pabrėžiu, tie pasaulio procesai buvo ne ką menkiau politizuoti, nes tokios buvo šaltojo karo realijos. Mano galva, sovietinę architektūrą, dizainą ir kultūrą derėtų vertinti kaip itin sodraus ir kontroversiško amžiaus palikimą. Palikimą, kurį mes turime pažinti, nes tai – neatsiejama mūsų praeities dalis.“
V.Petrulis pabrėžė, kad visuotinis deficitas, masinės vagystės iš statybviečių, be abejo, neskatino architektūrinio kūrybiškumo – „vis dėlto kūrybingesnieji architektai sugebėjo transformuoti architektūrinę kalbą iš modernizmo į vėlyvąjį modernizmą, atsirado tam tikros architektūrinės įvairovės, pajūryje buvo ieškoma savito šio regiono architektūrinio pobūdžio. Tad ši epocha ir jos palikimas gali būti įdomus ne vien meniniu, bet ir sociokultūriniu požiūriu. Tam tikri šios epochos pavyzdžiai, ar tai būtų puošnus socialistinis realizmas, ar tipiniai socialistinio modernizmo projektai, mums neabejotinai turi pažintinę vertę.“
