- Ar Motinos – Vasos Železnovos vaidmuo buvo tas, apie kurį kada nors svajojote?
- Niekada gyvenime apie šį vaidmenį nesvajojau. Man apie tai yra sakiusi režisierė G. Dauguvietytė, nuostabiausias žmogus iš meno pasaulio, tiesiog dievinu Galičką. Taigi ji yra kalbėjusi apie šį vaidmenį ir apie tai, kad galėčiau jį vaidinti, bet aš pati negalvojau. Labai mažai yra ir buvo vaidmenų, apie kuriuos svajočiau. Apie vieną vaidmenį kartais ir dabar pagalvoju, bet nėra tokių dviejų vyrų, su kuriais galėčiau vaidinti. Ieškojau jų penkiolika metų, bet iki šiol nesuradau. Kalbu apie vieną T. Williamso (T. Viljamso) romaną.
O apie Vasą Železnovą nesu galvojusi dar ir dėl to, kad šis personažas man kažkuo primena graikų tragedijas, kuriose niekada nenorėjau vaidinti. Manęs niekada nežavėjo W. Shakespearo (V. Šekspyro) kūryba, nors esu vaidinusi spektakliuose „Karalius Lyras“, „Hamletas“. Man atrodė, kad tokios pjesės ir jų herojai – ne mano pasaulis. Taip pat galvojau ir apie Vasą. Kai režisierius Kirilas Glušajevas pasiūlė man šį vaidmenį, nemaniau, kad vaidinsiu.
-Spektaklio režisierius – labai jaunas žmogus. Kokią bendrystę pajutote, kad sutikote vaidinti? Nebijojote situacijos, kai dėl gyvenimiškosios patirties skirtumo jūsų požiūriai į tai, kokia turi būti Motina, išsiskirs?
- Man tikrai atrodė, kad jaunam režisieriui tai labai sudėtinga pjesė. Ilgokai į pasiūlymą žiūrėjau gana įtariai, su didžiuliu klaustuku. Bet mane sužavėjo Kirilo intelektas, o būtent šios savybės dažnai pasigendu bendraudama su jaunais žmonėmis. Su juo yra apie ką kalbėti – apie literatūrą, teatrą, kiną – jis viską žino. Tai toks didelis malonumas! Po truputį patikėjau, kad rasime bendrą kalbą.
Kartą Monika Mironaitė jaunai režisierei buvo pasakiusi: “Pacanka, tu pacanka, aš daug daugiau už tave žinau”. Buvo ir mane porą kartų toks vidinis piktumas suėmęs, pademonstravau kažkokį kaprizą, bet Kirilas gražiai neutralizavo tą nervų įtampą. Kartais dirbant įtampa pasiekia 220 voltų. Režisierius nepanikavo, jis labai tiksliai žinojo, ko nori, nesiblaškė ir tai padėjo mums visiems susitelkti ir dirbti. Spektakliui, temai reikia subręsti kaip meilei, negalima skubėti. O Kirilas jau buvo pribrendęs šiai pjesei.
- Ar egzistuoja riba, po kurios galite pasakyti, kad susigyvenote su personažu, kad spektaklis “užkabino” žiūrovus?
-Nežinau, koks rezultatas, savęs iš šono nematau, bet jaučiu, kaip naujasis mūsų spektaklis keičiasi, gilėja, bręsta, prisipildo tų jausmų ir nuotaikų, apie kurias repetuodami kalbėdavome. O tai reiškia viena – spektaklis gyvas. Per daugybę darbo metų mačiau visko. Mačiau, kaip spektaklis gimsta negyvas, gimsta per premjerą ir tuoj pat numiršta, o kartais gimsta po, tarkime, dešimties suvaidintų spektaklių. Kiekvienas spektaklis, kaip ir žmogus, turi savo likimą. Niekada nežinai, kada spektaklyje vaidini paskutinį kartą. “Motina (Vasa Železnova)” - totaliai žavi publiką. Per spektaklius salėje – mirtina tyla.
- Išvada viena – žmonės pasiilgo rimtų temų, nebenori būti vien tik juokinami?
- Tokia sudėtinga, skaudi tema ir toks susidomėjimas, susikaupimas. Aš irgi pasiilgau tokios publikos. Tokia tyla, kad net šiurpu. Malonumas vaidinti tokiems žiūrovams. Aktoriai vaidina atsidavę, o tai ne kiekvieną dieną pasitaiko, tai - retenybė. Nuostabu, kad taip yra.
- Esate sakiusi: “Svarbu ne ką vaidinti, o su kuo. Pragyvenau tiek, kad galiu rinktis.” Galima daryti išvadą, kad jums buvo priimtini daugiausia jaunosios kartos aktoriai, sukviesti į “Motiną (Vasą Železnovą)”?
-Buvote mačiusi šį spektaklį statytą kituose teatruose? Mėgote šią pjesę?
-Ne, neteko matyti. Tačiau man labai patinka M. Gorkio kūryba. Kažkuri žurnalistė jį pavadino socialistiniu rašytoju, o man jis – genialus rusų rašytojas. Mane žavi jo apsakymai, romanai, visos jo rašytos dramos – nuostabios. Vienas įsimintiniausių spektaklių, kuriuos gyvenime mačiau, - Sankt Peterburge G. Tovstonogovo teatre pagal M. Gorkio pjesę pastatyti “Miesčionys”. Vaidino visas Rusijos teatro žvaigždynas – J. Lebedevas, L. Popova, K. Lavrovas. Po to ypatingai susidomėjau M. Gorkio kūryba.
-Ar ilgai ieškojote rakto Motinos – Vasos Železnovos vaidmeniui atrakinti?
- Didelis klaustukas, ar aš jį jau suradau. Prieš premjerą sustojome, susikibome visi rankomis, Kirilas pasakė: “Suvaidinkite kiekvienas savo mamai ar mamos atminimui.” Mano mamos jau nėra. Baisu prisipažinti, kad aš taip ir nepažinojau savo mamos.
Į vaidmenį sutalpinau daug mamų, kurias pažinojau, savo draugių,jame yra dalis manęs pačios, mano mamos ir močiutės. Kita vertus, atrodo, kad tai nesuvaidinamas personažas, juk toks sudėtingas ir sudėtinis yra mamos vaidmuo pačiame gyvenime. Mama – mama, mama - draugė, mama – tironė, mama – vampyrė, mama – fanatikė. Kiekvienoje mūsų yra kažko, kas kartais net pačią išgąsdina, išsigąsti savęs, motiniško savo egoizmo.
-Kokių išgyvenimų, apmąstymų kilo kuriant Motinos vaidmenį, juk pati esate motina? Ko gero, vienokių ar kitokių Vasos bruožų rastume kiekviena savo charakteryje ir poelgiuose.
-Visos motinos išgyvena jausmą, keliantį amžiną išgyvenimą, rūpestį vaiku, juk jis - mūsų kraujas. Bet ateina metas, kai supranti, kad vaiką tau davė tik pasaugoti, o paskui privalai jį paleisti. Kažkada skaičiau R. Tagorės apsakymą, kuriame jis rašo, kad motinos meilė yra putojantis vandenynas. Putojančiame vandenyne ant mažo plaustelio plaukia tavo vaikas, pririštas su virve prie kranto. Motinos meilė ir pareiga yra paimti kirvuką, nukirsti virvę ir palinkėti jam laimingos kelionės. Tai labai sunku, atrodo, mano vaikas ten sušals, nuskęs. O paleisti reikia ir tai yra kiekvienos motinos misija, jos aukščiausiasis “Do”. Niekas nežino, kas yra gerai, ir kas blogai, tada, kai ką nors darai dėl savo vaiko. Pati iki šiol nežinau, kuri mama pasielgė gerai, o kuri – blogai. Vasa Železnova sako: “Dėl vaikų niekas ne gėda, ir ne nuodėmė”. Kokia tai pavojina teorija, bet ši teorija slypi kiekvienoje mūsų. Dėl vaiko motina padarys viską. Motinos tema neaprėpiama ir neišsemiama. M. Gorkis nustebino, kad būdamas vyras, sugebėjo taip pažinti moterį, motiną, atskleidė jos daugialypius jausmus.
- O jums pačiai ar pavyko visiškai paleisti savo suaugusį vienturtį sūnų į audringą ir šaltą gyvenimo vandenyną?
-Juokingiausia, kad paleidi ir vėl pagauni už virvės, nes atrodo – na, ne, jau bangos per didelės. Labai abejoju, ar įmanoma visiškai paleisti, be to, nenorėčiau, kad taip būtų. Kai mano tėvai iškeliavo, ilgai ir vaikiškai ant jų pykau, kad jie mane paliko. Kažkada, būdama maža, pasiklydau Rygos universalinėje parduotuvėje, pyktį ir beviltiškumą, kurį jutau tada, kad tėvai mane pametė, prisimenu iki šiol. Kažkur skaičiau, jei pyksti ant tėvų, vis dar esi vaikas. Va, jau kuris laikas nebesu vaikas – vėl norėčiau, kad jie mane bartų. Kol turi mamą, supranti, kad dar turi perspektyvą, nesi likęs paskutiniuoju šiame gyvenime, dar nesi našlaitis.
-Apie abejingumą, susvetimėjimą, per didelę meilę pinigams ir būdus jų siekti rašoma pjesėje, sukurtoje M. Gorkio prieš šimtą metų. Tos pačios temos, visuomenės ydos aktualios ir šiandien, nors literatūros kūriniai, juose sukaupta išmintis mus ragina atsigręžti vieniems į kitus. Kodėl mes save taip baudžiame?
- Labai daug gyvenime apie tai esu galvojusi. Pasaulis beprotiškas, jame išsilaikyti labai sunku. Sumaterialėjimas būdingas ne tik Lietuvos žmonėms. Turiu draugų, gyvenančių užsienyje, ir jie tvirtina tą patį – siaubingas sumaterialėjimas. Kaip baisu, kai tėvai duoda vaikams pinigų, bet nepaklausia, kaip jie gyvena. Kai važinėju po mažus Lietuvos miestelius, matau, kas ten darosi. Išvažiavusiųjų uždarbiauti į užsienį tėvų vaikus augina net nebe giminės, o kaimynai. Apie kokią tada tėvų meilę vaikams galima kalbėti? Kokia zombių karta iš jų išaugs? Tai yra nonsensas. Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi, vis daugiau vaikų žudosi. Visa tai ne šiaip.
-Nenusvyra rankos, kai suprantate, kad tie, į kurių širdis norima prisibelsti, į teatrą kažin ar ateina?
-Taip, suprantu, kad tie, kuriems labiausiai norisi pasakyti: “Ką jūs darote?”, į spektaklius neateina. Jie išvažiavę, kala pinigus, nepakalba su savo vaikais ir tie auga lyg žvėriukai. Tai ne tik šeimos, bet ir tautos žlugimas. Savo studentus mokau ne tik aktorinio meistriškumo, kalbu apie gyvenimą, meilę, žmonių santykius – dirbu lyg psichoterapeutė. Galvoju, kaip kalbėti, kad tave išgirstų? Reikia visiškai apnuoginti sielą, bet tai pas mus dabar labai nemadinga, nes visi atsakymai turi būti “ok”, “nuostabu”, “labai gerai”, ”turiu labai gerą darbą”, “labai užimtas”. Aplinkui - totalus melas, nes iš tiesų žmonės guli nuo tokio tempo išsikankinę, prisiriję vaistų ar dar ko nors ir spokso iš nevilties į lubas. Visuomenę persmelkęs melas, kuris skleidžiamas ir iš televizijos ekrano. Negaliu žiūrėti tų dirbtinių linksminimų, pakraupau pamačiusi, kad televizijos laidose galima iš kelių merginų ar vaikinų išsirinkti savo meilę. Kur mes žingsniuojame?
- Kritiškai vertinate televizijų laidas, bet juk daugumą jų veda arba jose dalyvauja jūsų kolegos aktoriai, ypač jaunieji.
- Nesmerkiu ten dalyvaujančių aktorių, neturiu tokios teisės – kiekvienas renkamės. Kiekvienas pats renkasi, rodos, V. Masalskio parašyta, - būti prostitute ar ne. Negaliu nesutikti su savo draugu Valentinu. Žmonėms mažai, mažai ir mažai. Pati visą laiką girdžiu menininkus kalbant: “Eisiu ten filmuotis, nes juk reikia duonytės nusipirkti”. Man tai - ne pasiteisinimas. Ši tema man labai skaudi.
-Kokie motyvai dabar žmones skatina rinktis aktoriaus profesiją?
-Dažnai, paklausę apie tai stojančiųjų, išgirstame atsakymą; “Noriu būti matomas televizjos ekrane”. Na, tai jau visiška pabaiga!
-Jūsų neaplanko jausmas, kad vaidmenimis jau pasakėte viską ir imate panašėti į artipilnę stiklinę, kai dar lašelis - ir iš jos per kraštus ims bėgti?
-Man, kaip teatro gerbėjai, labiausiai įstrigusi jūsų Ranevskaja “Vyšnių sode”. Ar yra vaidmenų, kurie jums pačiai labiausiai artimi ar tokie, su kuriais suaugate lyg su antra oda? Ar vaidmenys persekioja?
- Taip tikrai nėra. Jeigu laiku ir įdėmiai perskaitai genialų W. S. Maughamo (V. S. Moemo) romaną “Teatras”, tai supranti, kad aktoriui susidvejinti, susitapatinti su vaidmeniu yra gėda. Niekada šios bėdos neturėjau. Man pakanka ir nuo to gelbstinčios autoironijos, ir humoro jausmo. Žinoma, yra labiau įstrigusių spektaklių, kuriuose vaidinau – tai “Antigonė”, “Akis į akį su visais”, kai dviese su scenos meistru R. Adomaičiu vaidindavome tris su puse valandos, išbandymas man buvo Rusų dramos teatre vaidinti spketaklyje “Žuvėdra” rusų kalba. “Vyšnių sodas” man asocijuojasi ir su tuo etapu, kai drąsiai pabėgau iš Nacionalinio dramos teatro, nes troškau kažko nauja. Daug kas manęs nesuprato, stebėjosi, kaip galiu išeiti iš Nacionalinio, iš savo namų, kur man būdavo skiriami pagrindiniai vaidmenys, o Mažasis teatras net patalpų neturėjo. Niekad nesigailėjau šio poelgio, nes mano naujas kūrybos etapas prasidėjo su Rimu Tuminu.
-Ar manote, kad Lietuvoje visada turėję gerą teatrą ir toliau jį turėsime?
-Daug vilčių sieju su jaunųjų karta – man labai įdomi, be jau minėtų, aktorė Gabrielė Tuminaitė. Daug tikiuosi iš K. Glušajevo, juk režisieriaus žydėjimas prasideda apie keturiasdešimtuosius jo gyvenimo metus, nes režisieriaus sėkmė – tai ir gyvenimo patirtis.
-Esate įsimylėjusi vienatvę, bet nesate vieniša – turite sūnų, anūką. Kokie vienatvės privalumai?
- Jokių privalumų nėra – arba tau lemta gyvenime sutikti savo žmogų, arba ne. Mano vaikystė buvo nuostabi, mano tėvai ir seneliai buvo nuostabūs, gyvenau lyg pasakoje, bet ji negali tęstis visą gyvenimą. Aš nesutikau savo žmogaus, bet yra kaip yra. Turėjau nuostabių vyrų ir draugų, išgyvenau aistrų, bet vienintelio, kuriam galėčiau pasiaukoti, nesutikau, nė vieno taip nemylėjau, kad sujungčiau gyvenimus. Mylėjau, bet kitaip. Nesijaučiu vieniša, man su savimi įdomu, turiu ką veikti ir kuo save nustebinti.
-Vienas teatro žmogus, netrukus švęsiantis šešiasdešimtmetį, pasakė: “Nematau jokių šio amžiaus privalumų. Prikaupiau išminties, bet kam ji reikalinga?” Pritariate, kad išmintis ir gyvenimo bei žmonių pažinimas yra netgi kenksminga, nes atima viltis, iliuzijas, esi perpratęs žmonių elgesio motyvus?
- Pritariu. Kartais žiūrėdavau, kaip mano anūkas žaidžia su degtuku dėžute ir kaip jam tai įdomu. Galvodavau: “Dieve, kokia tai laimė”. Bet kartais atsibundu su mintimi: “Įdomu, kas šiandien bus? Kur mane kojos nuneš?” Dabar stebukliukai kitokie, juos kartais reikia pamatyti per padidinamąjį stiklą. Bet nėra dienos, kad manęs kas nors truputį nenustebintų, kartais nustebinu pati save, kartais koks telefono skambutis ar kaimynas, pasakęs netikėtą mintį, kurios iš jo visą gyvenimą jį pažinodama, nesitikėjau. Gyventi vis dar įdomu.
-Mirus tėveliams nebešvenčiate nei Kūčių, nei Kalėdų. Ar per šias šventes taip pat likote ištikima tradicijai – jokių tradicijų?
- Jokių tradicijų. Savo dvylikamečiu anūku džiaugiausi lapkritį, kai jis viešėjo Vilniuje. O dabar skaipu perduoda, kad gyvena “normaliai”. Savų švenčių tradicijų nesusikūriau – tai buvo mano tėvų tradicijos. Bandžiau, kankinausi daug metų, kol supratau, kad nepakartosiu jų sukurtos pasakos. Dabar darau tai, kas man patinka. Man patina švarus, išvalytas, kvepiantis butas. O malonumas - šventės rytą atsistoti prie lango vilkint naktinius marškinius ir išgerti šlakelį gero konjako. Šventės - daryti tai, ko norisi, o ne prievartauti save.
- Metai baigiasi, dažniau pamąstome, kas liūdino ar džiugino.
- Liūdesys ir džiaugsmas labai susipynę. Džiaugiuosi, kad tas nedaugelis žmonių, kuriuos myliu, dar gyvi. Kiekvieną dieną eidama į teatrą, praeinu pro Vytauto Kernagio suoliuką Gedimino prospekte. Vyto nebėra, o pažiūrėjus į suoliuką, gera – mudu ten irgi sėdėjome. Liūdžiu, kad nebegaliu nuvažiuoti pas V. Žalakevičių, nebegalime pasikalbėti jo virtuvėje, bet tuo pat metu džiaugiuosi, kad jis buvo. Su metais tampa vis aiškiau, kad mūsų gyvenimas žemėje – tik stotelė, kad materializmas, pinigai nublanks, o liks tik prisiminimai apie tai, ką priglaudei, paglostei, kam skyrei laiko, kam nupirkai karštos sriubos.
