Didžiosios teatro salės fojė atidaryta teatro „aukso amžiaus“ nuotraukų paroda, kuriai A. Pajarsko nuotraukų atspaudus paskolino Kauno apskrities viešoji biblioteka.
Gruodžio 20-ąją naujojoje Rūtos salėje vykusiame šventiniame teatro gimtadienio renginyje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, atstovaujamas pirmininko Gintaro Česonio ir ilgus dešimtmečius šiai sąjungai vadovavusio Aleksandro Macijausko, neatlyginamai teatro globai perdavė A. Pajarsko fotografijos archyvus. Tai viena vertingiausių dovanų, kokią yra gavęs teatras.
A. Pajarsko archyve sukauptos Kauno valstybinio dramos teatro „aukso amžiaus“ akimirkos su visais tų šviesių akimirkų kūrėjais – Kauno scenoje vaidinusiais ar režisavusiais nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Nuotraukose A. Pajarskas įamžino režisierių Jono Jurašo, Lidijos Kutuzovos, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ir kitų darbus, garsiausius XX amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Dramos teatro spektaklius: „Baltaragio malūnas“, „Dvikova“, „Mamutų medžioklė“, „Kas tu?“, „Grasos namai“, „Biografija: vaidinimas“, „Karalius Ūbas“, „Motinos laukas“, „Nora“, „Svajonių piligrimas“, „Merė Popins“, „Duokiškio baladės“, „Unija“, „Šarūnas“, „Kaligula“, „Kingas“, „Statytojas Solnesas“ ir daugelį kitų.
A. Pajarskas – jau seniai pripažintas Lietuvos teatro metraštininku. Savo nuotraukose jis užfiksavo ištisą Kauno dramos teatro epochą, kuri visam Lietuvos teatrui ir apskritai lietuvių kultūrai reikšminga tiek istoriškai, tiek menine prasme. Praėjusio amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiai Kauno dramos teatre simbolizuoja visos lietuvių tautos kovą už laisvę, pasipriešinimą okupacijai, disidentinę veiklą.
Meninių formų ieškojimo kelyje šie dešimtmečiai lėmė esminius pokyčius viso Lietuvos teatro istorijoje – tuo metu susiformavo metaforinis, vizualusis lietuviškojo teatro charakteris, iki šiol maitinantis naujas režisierių ir aktorių kartas, tapęs vizitine Lietuvos teatro kortele. Dėl cenzūros, draudimo laikyti neleistiną medžiagą dokumentinių nuotraukų likimas galėjo būti dar skaudesnis, nei atrodo dabar. Tačiau tai, kad pavyko jas išsaugoti, suteiks galimybę ateinančioms kartos išvysti tai, ko negalėjo matyti jų tėvai ir seneliai.
Vienos vertingiausių nuotraukų A. Pajarsko archyve – tai Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ generalinės repeticijos nuotraukos. Po šios repeticijos spektaklis cenzūros buvo iškupiūruotas, jame neleista rodyti Aušros Vartų Marijos paveikslo kopijos. A. Pajarsko nuotraukose šis spektaklis – toks, koks buvo sumanytas režisieriaus Jono Jurašo ir įgyvendintas visos kūrybinės grupės. Tokį jį matė tik saujelė teatralų ir cenzūra. Žiūrovai iki šiol apie tai žino tik legendą. Šie unikalūs kadrai – tikrosios Lietuvos teatro istorijos dokumentai.
A. Pajarsko 1966–1979 m. foto negatyvų archyvas buvo išsaugotas tik atsitiktinumo dėka. 2005 m. jį šiukšlių konteineryje pastebėjo ir Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui perdavė fotografas Juozas Karazinas. Tais metais buvusio Kauno fotomenininkų sąjungos pirmininko Aleksandro Macijausko iniciatyva surengta A. Pajarsko fotografijų paroda „Menininkai šiukšlynuose“. Rekonstruojant teatro pastatą, vienoje iš patalpų, „užbarikaduotos“ spintomis prieš porą metų atrastos keturios dėžės A. Pajarsko spalvotų skaidrių archyvo. Jame atrasti unikalūs spalvoti kadrai iš tos pačios legendinės „Barboros Radvilaitės“ – vieninteliai spalvoti šio spektaklio dokumentai. Dalis jų jau pateko į teatro jubiliejinę 90-mečiui skirtą knygą.
Atrastų negatyvų problema, virtusi konceptualia parodų idėja, šiuo atveju nėra unikali nei Lietuvoje, nei užsienyje. Viena iš tikriausiai unikaliausių šiųmetiniame tarptautiniame fotomeno festivalyje Prancūzijoje, Arlio mieste (Les Rencontres d'Arles 2011) pristatytų fotografijų parodų – The Mexican Suitcase (Meksikietiškas lagaminėlis), kaip tik ir priminė atkurtos, rekonstruotos praeities svarbą, ne tik iš istorinės atminties, bet ir iš menininės-kūrybinės perspektyvos. Roberto Kapos (Robert Capa), Deivido Seimūro (Chim/ David Seymour) ir Gerdos Taro (Gerda Taro) negatyvai, kuriuose iliustruojamas 1936 metais Ispaniją sukrėtęs pilietinis karas, ilgus dešimtmečius iki 2007 metų „klaidžioję“ mažose dėžutėse, iš vienišų kadrų parodoje susijungė į vientisą pasakojimą.
Civilių portretai, šiurpios karo akimirkos atspindi ne tik tuo metu tvyrojusį chaosą, tačiau ir itin jautrų fizinį bei emocinį fotografų santykį su aplinka.
Panašius pojūčius sukelia ir pastarąją savaitę Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama šiauliečio fotomenininko Algirdo Musneckio atrastų negatyvų paroda „Atkurta atmintis / Recovered Memory“. Kelis dešimtmečius kolekcionavęs pamestus fotoaparatus („muilines“), A. Musneckis neretai jų viduje užtikdavo kažkam priklausančių kadrų. Šie negatyvai ir tapo fotografiniu niekam ir tuo pačiu daugeliui priklausančių istorijų pasakojimu. Taigi, fotografijos parodų istorijoje pastaruoju metu pastebima nauja kryptis – dingusios fotografijos atradimas, sužadinantis iš naujo apmąstyti fotografijos paskirtį ir jos įtaką mūsų pačių istorijos suvokimui.
Tikroji Lietuvos kultūros istorija dar tik pradeda susigrąžinti savo tikrąjį veidą. Pagaliau iš naujo pradedame surinkti savo pačių istoriją, slėptą nuo okupacinio režimo palėpėse, po storu aliejinių dažų sluoksniu, užklijuotą kartotinėse dėžėse – iki šiol saugojamą nuo viešumos. Tik praėjus 30-iai metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Kauno valstybinio dramos teatro pastatas buvo pripažintas kultūros vertybe ir tapo saugomas kaip kultūrinio paveldo objektas.
Jį rekonstravus ir į pagrindinį pastatą sugrąžinus teatro archyvą, teatras svajoja įrengti savo muziejų, kurio nuolatinė ekspozicija ne tiek saugotų, kiek viešintų tai, kas šiame teatre vyko jau beveik 100 metų. A. Pajarsko palikimas – viena vertingiausių šios istorijos archyvo dalių.
