Papasakokite apie savo vaikystę. Kaip atradote baletą? Kas pastūmėjo į šokio pasaulį?
Į baletą pastūmėjo tėvelis, matyt, pamatė kažkokį talentą. Vaikystėje su šeima gyvenau Garliavoje, prie Kauno. Tėvelis grojo pianinu ir vargonais. Buvau kokių penkerių ar šešerių, kai drauge su juo dalyvaudavau koncertukuose Spalio švenčių ar Moters dienos proga mokykloje, kurioje jis dirbo.
Pamenu, vis šokdavau kažkokį rusų šokį, savo improvizaciją. Kai pagalvoji – nebūdavo nei gėdos, nei sąžinės: užlipdavau ant scenos ir varydavau kažkokį kazačioką. Po to kazačioko mane atidavė į Kauno pionierių rūmus: pasodindavo prie konduktorės ir važiuodavau iš Garliavos pati viena autobusu už penkias kapeikas į Kauną.
Vėliau mokytoja pasiūlė stoti į meno mokyklą. Tada tėvelis išvežė į Vilnių, M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Štai toks tas mano turiningas gyvenimas. Žinoma, būdavo ir juodų dienų. Baisiausia – gyventi internate atskirtai nuo tėvų. Vis grįždavau namo, o atgal tai jau labai sunku būdavo išvažiuoti. Bet per visus aštuonerius metus baleto mokykloje turbūt niekada nepasakiau, kad man tai nebeįdomu.
Po mokyklos 1976 m. atėjau tiesiai į naują, pastatytą Operos ir baleto teatrą. Senajame teatre (dabar Rusų dramos teatras) teko šokti dar besimokant.
Pirmieji mano vaidmenys – Beždžionytė spektaklyje Daktaras Aiskauda, Amūriukas Pikų damoje. O naujajame teatre debiutavau paskutinėje klasėje Gulbių ežere – spektaklyje, su kuriuo šis teatras buvo atidarytas.
Pamenu, varydavo po penkis šešis Gulbių ežero spektaklius per mėnesį, nuolat nebuvo įmanoma gauti bilietų. Bet pati žiūrovų visai neatsimenu. Man didžiausią įspūdį padarė milžiniška naujoji scena – ji atrodė tarsi aerodromas.
Vėliau, aišku, atsirado daugiau naujų spektaklių, nes senųjų iš mažutės senojo teatro scenos nebuvo kaip perkelti. Taip ir prašokau čia aštuoniolika metų.
Kaip nutiko, kad staiga atsidūrėte šitaip toli nuo Lietuvos – net Venesueloje? Kaip sekėsi ten įsikurti?
Tuo metu buvo pasirašyta tarpvalstybinė šalių sutartis kultūros srityje; jos šiandien niekas nebeprisimena. Tiesa, pasirašyta buvo dar sovietmečiu, bet kol viskas susitvarkė ir įsigalėjo, mes išvažiavome tik 1993 m.
Pagal tą sutartį į Venesuelą išvyko visa mūsų grupė: solistas Eduardas Kaniava su žmona aktore Barbora Abramavičiūte, Virgilijus Noreika su žmona balerina Loreta Bartusevičiūte, dirigentas Aloyzas Končius su žmona, solistė Aušra Stasiūnaitė su vyru, choro dirigentas Fabijonas Sereika su žmona ir aš su vyru smuikininku Raimondu Butvila.
Pasibaigus vienerių metų sutarčiai galima buvo arba pasilikti ilgiau, arba grįžti. Visi vyrai darbus gavo iškart. Mus su Loreta ir baleto solistą Joną Katakiną į Lietuvą atvykęs Venesuelos baleto atstovas taip pat jau buvo atrinkęs dirbti baleto pedagogais.
Bet grįžęs į Venesuelą tas žmogus pasimirė, ir visas procesas sustojo. Tačiau ilgainiui visi radome kur save realizuoti. Girdėjau, kad vienas dainininkas net į Lietuvą paskui Noreiką atsekė, kad pasimokytų pas jį dainavimo. Bet taip jau išėjo, kad tik mudu su vyru likome ilgam. Pradžioje Venesuelos lietuviai mus mokė ispanų kalbos, bet pradėjus dirbti nebeliko laiko pamokoms. Teko mokytis bendraujant su žmonėmis. O žmonės ten yra geraširdžiai.
Iš pradžių dirbau baleto pedagoge senjoros Ninos Novak mokykloje (Nina Novak – lenkų balerina, šokusi Ballet Russe de Monte Carlo, kurią įkūrė 1939 m. Rene Blumas ir Colonelis Vasilly de Basilis, tęsdami Sergejaus Diagilevo Rusiškojo baleto trupės tradicijas. Monte Karlo baletui šokius kūrė George’as Balanchine’as, Leonide’as Massine’as. – A. B.).
Ir kaip dainuojama operoje Sevilijos kirpėjas: „kalbos sklinda, kalbos eina“ – apie mane išgirdo ir pakvietė dirbti vienoje šiuolaikinio šokio trupėje, o paskui – ir į pagrindinį Venesuelos teatrą, kur baleto pedagoge išdirbau dešimt metų. Galiausiai sugrįžau pas senjorą Niną. Taip Karakase (Venesuelos sostinėje) ir prabėgo aštuoniolika metų.
Ar per tuos metus kildavo minčių grįžti namo?
Kartais. Ten aš gyvenau labai ramiai: turėjau darbą, mane mylėjo – o tai juk svarbiausia. Žinoma, čia, Lietuvoje, buvo likę namai, mama, seserys, draugai, teatras, kuriame išaugau.
Ar prieš tapdama LNOBT baleto direktore jau pažinojote choreografą Krzysztofą Pastorą, su kuriuo dabar dirbate vienoje komandoje?
Žinojau tik tiek, kiek buvau mačiusi per televizorių ar videoįrašuose. Bet kai susitikę pasikalbėjome, iškart supratau: turime iš esmės tą pačią nuomonę ir viziją. Bet konkrečiau apie tai nekalbėsiu, nes įsivaizduoti gali labai gražiai, o paskui žiūri, kad nepadarai.
Gal apie tai kitame interviu, šio tęsinyje. Kalbėdama apie konkrečius darbus, bet nesikišdama į Pastoro sritį, savo pagrindinę užduotį formuluočiau taip: grąžinti baleto trupės pasitikėjimą baleto vadovybe. Baleto artistas turi pasitikėti vadovybe, nes būtent jinai jį gina, palaiko ir augina. Jaučiuosi įsipareigojusi sudaryti kuo geresnes darbo ir kūrybos sąlygas.
Jeigu artistas bus nepatenkintas ar blogos nuotaikos, visa tai atsispindės scenoje, vadinasi, ir spektaklio kokybei. O iš kokių „smulkmenų“ tas sąlygų užtikrinimas susidės – žiūrėsim. Štai, sakykim, pati girdėjote, kad sugedo muzikos centras ir repeticijoms staigiai reikalingas magnetofonas. Jau nekalbant apie tai, kad reikia renovuoti šokėjų persirengimo kambarius.
Teatro koridoriuose jau kurį laiką kabo plakatai, raginantys baleto trupės narius dalyvauti jaunųjų choreografų konkurse, suburiant iš savo tarpo choreografų, scenografų, kostiumų dailininkų, vadybininkų, šokėjų kūrybines grupeles. Papasakokite daugiau apie tai.
Labai pritariu šiai Krzysztofo idėjai ir tikrai manau, kad ji labai gera.
Tai gal galėtumėte prasitarti, ar bus ir daugiau tokių iniciatyvų? Ir ko konkrečiai labiausiai trūksta baleto trupei?
Dabar labiausiai trūksta naujovių. Būtina skatinti žmones per ilgai neužsisėdėti vienoje vietoje. Repertuaro spektakliuose esama daugybės solinių ir antraplanių vaidmenų, kuriems reikia paruošti naujus šokėjus.
O kaip dėl baleto pedagogų? Gal kviesite daugiau specialistų iš užsienio?
Baleto pedagogų labai reikia. Bet, žinote, užsieniečiai specialistai, kad ir kokie geri būtų, ateina ir išeina. Trupė turi turėti nuolatinius pedagogus, kokius anksčiau turėjome mes. Pedagogas yra tarsi mama, tarsi auklė, kuri tave prižiūri, pabara per repeticijas, pagiria po spektaklio. Šiuo metu teatre dirba trys pedagogai: Vytautas Kudžma, Jolanta Davolytė ir Valerijus Fadejevas. Pedagogu bet kas užsinorėjęs netampa, tam reikia turėti gyslelę, pašaukimą.
Taip pat žurnale „Bravissimo“ skaitykite:
* Krzysztofas Pastoras „Baletas – atvira pasauliui meno forma“, interviu su LNOBT baleto meno vadovu
* „Merūnas Vitulskis ketina stoti į savanorių pajėgas“, interviu su dainininku
* „Kopelijaus jubiliejus“, apie vieną ryškiausių Lietuvos baleto asmenybių Vodermarą Chlebinską
* „Pasaulis valso ritmu“, apie artėjančią premjerą – baletą „Žydrasis Dunojus“
* „Opera ir baletas Varšuvoje“
* „Bel canto. Dramatiška meilės apoteozė“, apie operos „Liučija di Lamermur“ premjerą Kaune
* Nicholas Payne‘as „Opera Europa – naudingam bendradarbiavimui“, interviu su asociacijos „Opera Europa“ vykdomuoju direktoriumi
* Komiksas „Žydrasis Dunojus“, ir kt.