Tačiau jis visada geriausiai jaučiasi namuose, Vilniaus Kongresų rūmų salėje, kur plačia šypsena pasitinka kiekvieną, ateinantį į repeticiją orkestro muzikantą ar solistą. Prieš spektaklį pakalbinome maestro apie jo darbus, keliones, įspūdžius iš gastrolių ir planus.
Maestro, paskutiniai trys mėnesiai Jums buvo ypatingai intensyvūs. Neseniai grįžote iš Pietų Korėjos – kokie keliai ten nuvedė? Kokį įspūdį paliko Seulas, darbas su orkestru, žmonės ir papročiai?
Su Wun-ju simfoniniu orkestru Seule koncertavau lapkričio 10 dieną. Esu buvęs Honkonge, Taivane, Tailande, bet Pietų Korėjoje pirmą kartą. Man labai didelį įspūdį paliko jų požiūris į jaunimą - koncerte buvo apie 200 jauno amžiaus žmonių – tėvai atsivedė vaikus.
Žinojau, kad Pietų Korėja aukštos ekonomikos ir kultūros šalis, tik neįtariau, kad tokios aukštos edukacijos šalis. Jie iš tikrųjų rūpinasi savo jaunimu ir vaikais, stengiasi, kad jų atžalos būtų labai išsilavinusios.
Pietų Korėjoje yra įdomi tradicija, kurios iš pradžių nesupratau. Po koncerto tiesiai nuo scenos mane nuvedė į vestibiulį, pasodino į kėdę, o prieš mane išsirikiavo 400 žmonių eilė prašyti autografų. Tada pamačiau, kiek daug jaunimo - senesni žmonės stovi su savo vaikais. Ten visiškas edukacijos kultas - 95 procentai jaunimo baigia universitetus, ir ne šiaip bet kur, o Londone, Berlyne, Paryžiuje, Niujorke.
Jie investuoja tokius pinigus į ateitį, kad mums tik svajoti apie tokį požiūrį, net su pavydu žiūrėjau į juos. Galbūt tėvams tai yra labai sunku, nes jeigu vaikas nori groti smuiku, tai jie turi jam ne tik mokslą apmokėti, bet ir smuiką pirkti, o jie perka geriausius, kurie kainuoja po 200 tūkst. eurų. Orkestrai ten groja su itališkais instrumentais, ne kinietiškais! Pačiais geriausiais instrumentais!
Kaip sekėsi dirbti su orkestru?
Orkestre mane nustebino vaizdelis – nėra europiečių ir visiška tyla. Jie viską puikiai išmokę, nors ir groja ne taip, kaip europiečiai, bet repetuojant tarp pauzių būna absoliuti tyla. Pabaigęs repeticiją, sakau ačiū, ir einu nuo pulto, tik dar atsigręžiau, prisiminęs, kad nepasakiau kelių štrichų koncertmeisteriui, o jie tuo metu nesikelia, visi tyli.
Tik man išėjus visai iš scenos, jie pradėjo krutėti. Tai ne muštras, tiesiog normalus jiems dalykas – pagarba darbui. Nei Rusijoje, nei Europoje tokio dalyko nesu matęs – visada orkestrantai tik nustoja groti ir jau šnabždasi, bendrauja, replikuoja ar net savais reikalais užsiima, o čia - absoliuti tyla.
Iš pradžių net pasimečiau - aš nesuprantu, ar viskas gerai, ar viskas negerai. Bet repeticijos pabaigoje jie, kaip įprasta, paplojo į pultus, išreikšdami reakciją. Tačiau, kol dirigentas nenueina bent 10 metrų nuo scenos - jie nejuda. Tai tiesiog pribloškė mane.
Seulas labai didelis miestas. O aš gyvenau kalnuose, dideliame viešbučio komplekse su golfo laukais, nuo kurio buvo pusę valandos kelio iki salės. Kas rytą džiaugdavausi tipišku rytietišku vaizdeliu – dideli kalnai, apaugę medžiais, šviečia saulė, slėniuose rūkas, debesys – labai gražu. Ypatingai grynas oras…
O kokios dar gastrolės Jūsų laukė šį rudenį? Juk pradėjęs savo rudens sezoną “bohemiečių” “Onegino” spektakliais rugsėjo mėnesį atrodo taip ir nesustojote.
Nuo rugsėjo “Oneginų” ir LVSO sezono pradžios turėjau labai daug koncertų Rusijoje. Novosibirske su Akademiniu simfoniniu orkestru šį rudenį jau paruošiau ir atlikau net tris programas. Bet daugiausia koncertų turiu Maksvoje.
Per kelis mėnesius dabar ten teks diriguoti net su šešiais skirtingais orkestrais – galima sakyti su visais geriausiais Maskvos orkestrais. Pirmas koncertas spalio 8 dieną buvo su Rusijos Nacionaliniu Filharmonijos orkestru vadovaujamu Vladimiro Spivakovo. Labai geras orkestras – koncertavome su juo Maskvos filharmonijos salėje. Vėliau, spalio 25 dieną buvo labai svarbus koncertas skirtas G. P. Višnevskajos 85-mečiui su Maskvos miesto simfoniniu orkestru “Ruskaja Filharmonija”, kurio vadovas Dmitri Jurovski.
Spalio 27 dieną Maskvos konservatorijos salėje turėjome gastroles su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – tai buvo labai reikšmingas mums įvykis, svarbu, kad Lietuva reprezentavo savo kultūrą tokiame dideliame mieste.
O lapkričio 1 dieną aš dirigavau su Čaikovskio vardo Didžiuoju simfoniniu orkestru, kuriam vadovauja Vladimiras Fedosejevas. Tai buvo koncertas, skirtas specialiai televiziniam filmavimui – jaunųjų atlikėjų konkursas, didelis televizinis šou. Koncertas su Maskvos miesto simfoniniu orkestru “Ruskaja filharmonija” taip pat buvo filmuojamas ir rodomas per “Kultūros” kanalą.
Beje, Maskvoje dar teko dalyvauti laidoje “Nenuobodi klasika” (“Neskuchnaja klasika”) su Sati Spivakova ir V. Belza per kanalą “Kultūra” – ten kalbėjomės apie slavišką muziką. Tai ypatingai geras, labai aukštos kokybės televizijos kanalas, skirtas kultūrai. Gaila, kad pas mus Lietuvoje jo nerodo. Mūsų antroju LTV kanalo sulyginti su juo kol kas dar negalima... Visa Rusijos inteligentija žiūri tik tą kanalą.
Lapkričio vidury Maskvos Didžiajame teatre dirigavau keturiems Dž. Verdi “Nabuko” spektakliams. Šiuo metu vyksta labai audringos diskusijos dėl Didžiojo teatro renovacijos. Ten labai daug žmonių kalba apie tuos pačius dalykus, kaip ir Lietuvoje – apie bilietų kainas, požiūrį į naują sceną, svarsto, tikras ar netikras tas auksas, panaudotas teatro salės dekoravimui. Labai aštriai ta tema pasisako baleto žvaigždė N.Ciskaridze. Kai jis dabar šoko “Miegančiąją gražuolę”, Didžiojo teatro salė lūžo nuo audringų plojimų, net nebebuvo aišku - ar už jo pasisakymus, ar už šokį. Politinis momentas yra labai stiprus...
Tačiau, nepaisant diskusijų apie Didįjį teatrą, Maskvoje yra labai aukšto lygio muzikinė atmosfera. Tiesiai po gruodžio 3 dienos “Onegino” spektaklio aš vėl skrisiu į Maskvą, kur su Nauju Rusijos (“Novaja Rosija”) orkestru, vadovaumu Jurijaus Bašmeto, gruodžio 6 dieną Maskvos filharmonijos salėje diriguosiu Šostakovičiaus 10 simfoniją.
Gruodžio vidury porai dienų dar atsidursiu Peterburge – Ermitažo teatre bus du “Boriso Godunovo” spektakliai. O gruodžio 28 dieną esu pakviestas koncertuoti su Rusijos valstybiniu akademiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu Vladimiro Jurovskio. Mane jis kviečia diriguoti amerikietiškos muzikos programą – Berštaino “Divertismentą”, ištraukas iš “West side story”, Geršvino “Rhapsody in Blue” ir simfoninį paveikslą iš “Porgio ir Besės”.
Norim užduoti nelietuvišką klausimą. Jūs per keturis mėnesius padiriguojate net šešiems skirtingiems vedantiems orkestrams Maskvoje, kuri yra viena iš didžiausių pasaulio kultūros sostinių. Vienas menininkas kviečiamas į šešis skirtingus orkestrus viename mieste. Ar Jums nėra keista, kad Lietuvoje, jeigu dirigentas diriguoja vienam orkestrui, tai niekur kitur jis diriguoti negali? Precedento, kad viena asmenybė padiriguotų visiems Lietuvos orkestrams, kad ir per metus, nėra. Vadinasi, skiriasi požiūris į muziką? Atrodo, kad Rusijoje esmė yra menas, muzika ir kultūra, o ne asmeninės simpatijos, konkurencija ar intrigos.
Paskutinį kartą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru berods dirigavau 1988 metais. Kai įkūriau LVSO, pasidariau nekviečiamas – gal dar profesionaliai nepriaugau? (juokiasi) Požiūris Lietuvoje visai kitoks, ir jeigu nebūtų sentimentų mūsų mažai šaliai, daug kas iš mūsų padarytu kitokius sprendimus, kur dirbti ir kur gyventi.
Bet mes patys turime išsikrapštyti iš mūsų smulkmeniškumo. Mes neturime leisti valdininkams užvaldyti visko. Mes patys, inteligentija, neturime susmulkėti. Tie, kurie daug važinėja ir mato daug pasaulio, supranta, kad yra svarbesni dalykai nei asmeninės simpatijos ar antipatijos. Aišku, didelės šalys negali susumulkėti, kai turi megapolius, kuriuose yra virš 30 orkestrų.
Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta, visi turi smulkių interesų. Ten taip pat to yra, tačiau ten visai kitas mastelis. Maskvoje esu svečias, jiems aš ten svarbus kaip menininkas. Man norėtųsi būti svarbiu, kaip menininku, ir čia, Lietuvoje, bet taip nėra. Bet apskritai, ar yra Lietuvoje svarbus kažkam meninis lygis, prasmė ir įtaiga?
Žiūrovams taip, o iš valdininkų pusės, tai deja, to nejaučiu. Atrodo, kad mes kalbame tik apie biudžetą, mokesčius, politiką, ekonomiką, bet kultūros pasiekimai niekam neįdomūs ir nereikalingi.
Lietuvoje aš turiu pareigą – čia yra mano sukurtas simfoninis orkestras. Aš privalau ir stengiuosi čia diriguoti. O jei kas pareigos neturi...
Lietuvos valdininkams ramiau, kai geriausių artistų, muzikantų, režisierių Lietuvoje nėra. Aš tikrai nesiskundžiu, tiesiog... Mes užmirštame pačius pagrindinius dalykus, kad turime žiūrėti į meną – tikrą prasmę ir lygį.
Pasaulyje muzikantų ir orkestrų lygis labai aukštas ir nuolat kyla. Lietuvoje aš to nejaučiu. Mums labai labai trūksta gerų muzikantų. Geriausi muzikantai pabėga iš Lietuvos. Laukiu netradicinių sprendimų. Negalime taip tiesmukai, nieko nepasverdami, neturėdami gerų idėjų, kurios pagerintų švietimo ir kultūros padėtį, nueiti į priekį. Visur viskas eina aukštyn, nežiūrint į krizes. Muzikantų prestižas ir lygis auga. Muzikantų atlyginimai daug didesni net Novosibirske nei lietuvių. Kai pakalbi apie mūsų žmonių atlyginimus Maskvoje, jiems mūsų pasidaro gaila.
O kaip Rusijoje su edukacija ir meniniu lygiu?
Maskvoje visų kolektyvų, su kuriais teko bendradarbiauti meninis ir muzikinis lygis yra nepaprastai aukštas. Tačiau visiems yra labai sunku. Rusija yra didelė šalis, pilna kontrastų. Novosibirskas labai skiriasi nuo Maskvos. Tačiau Novosibirsko orkestro lygis yra labai labai aukštas, nes tradiciškai jie turi labai gerą styginių mokyklą.
Aišku, jiems vis tiek nėra paprasta gyventi, bet jauni žmonės ateina žymiai geriau pasiruošę. Išsilavinimo, profesinio paruošimo lygis yra aukštesnis.
Televizijos laidoje apie rusų muziką, kurioje teko dalyvauti, vedėjas Belza diskutavo su studijoje esančiais žmonėmis. Atsistojusi kokio pirmo ar antro kurso studentė uždavė jam klausimą, kuris prasidėjo tokiais žodžiais: “kiekvienos valstybės pamatas – kultūra”... Būtų gerai, kad taip būtų. Manau, kad edukacija taip pat turėtų būti pamatas. Būtina apie tai galvoti. Aišku, galima sakyti, kadangi aš kultūros žmogus, tai ir agituoju už kultūrą, bet agituoju ir už išsilavinimą. Visuomenė tik taip gali vystytis.
Jūs esate Novosibirsko Akademinio simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas. Kas Jus traukė važiuoti į Sibirą? Kuo ta vieta išskirtinė?
Novosibirsko Akademinis simfoninis orkestras vienas geriausių Rusijoje, jis turi senas tradicijas. Per karą ten buvo evakuotas Mravinskio orkestras, daugelis liko, vystėsi muzikinė kultūra. Orkestre yra 120 žmonių, nors Maskvos Didžiajame orkestre – net 300 žmonių, jie gali rodyti 3 spektaklius vienu metu trijose scenose. Novosibirske šiuo metu yra statoma nauja koncertų salė, kurią turėtų kitais metais pabaigti. Aš manau, kad Lietuvoje pastačius penkias arenas, reiktų sostinėje imtis statyti ir koncertų salę. Vis dėlto jau laikas atsigręžti į kultūrą (juokiasi).
Novosibirskas yra labai didelis miestas, nelabai patogus gyventi. Bet ir Maskvoje neįsivaizduoju, kaip galima gyventi. Jeigu dvi valandas tenka važiuoti iki ten, kur tau reikia, tai... Maskvos Didžiojo teatro prestižas neleidžia taupyti ant viešbučių ar ko kito.
Nežinau, kaip jie elgiasi su viešaisais pirkimais, kai viešbutyje, kuriame mane apgyvendina, paprastas kambarys kainuoja virš 1000 eurų nakčiai - Petrovkos gatvėje esančiame Marriot. Pusryčiai kainuoja 170 litų, kava – 80 litų.
Aš nežinau, kas būtų jei mes savo solistus ir dirigentus patalpintume tokių kainų apartamentuose. Ką mum pasakytų “prižiūrėtojai”? Vienoje taip pat gyvenau viešbutyje, kur kambarys kainavo 1200 eurų. Tai yra orkestrų prestižas, jie sau neleidžia kviesti dirigentų ir nemokėti jam už koncertą. Pas mus valdininkai sako – ieškokit pigių dirigentų arba tegu diriguoja nemokamai. Mane tai siutina.
Ar Jūsų kelionėse yra laisvalaikis, kai nerepetuojate?
Bet kad to laisvalaikio labai nedaug. Novosibirkse gyvenu viešbutyje, nes atvykstu tik programas padaryti. Neplanuoju bėgti iš Lietuvos, kol kas (juokiasi). Tarp Vilniaus ir Novosibirsko laiko skirtumas 5 valandos.
Taip, pradėti repetuoti tenka 5 ryto. Atsikeliu 3 valandą ryte. Repetuoju iki 9 ar 10 val. Paskui pietauju, o tada labai norisi miego. Vakarais kartais einu į operos teatrą, kuris yra didesnis už Maskvos Didyjį teatrą, statytas Stalino laikais. Ten milžiniška scena, į kurią gali laisvai įvažiuoti ne tik automobiliai ir autobusai, bet ir tankai. Nueinu ir į koncertus, tik labai sunkiai išsėdžiu.
Pamėgintumėte taip parepetuoti ir paskui neužmigti per koncertus, o naktį vėl sunku užmigt...
Aišku, yra migdomieji, kurių turiu su savim, bet atsargiai aš su tuo. Nebent, kai visai blogai...
Prie skrydžių jau pripratau. Ne tik partitūras mokausi, bet pavyksta jau ir užmigti. Nors šiaip niekada lėktuve nemiegu. Lėktuve man pats geriausias laikas mokytis partitūras.
Gal esate atradęs kokių restoranėlių? Gal išeinate į kokį parką pasivaikščioti?
Aišku, išeinu, tik ne žiemą. Ne taip paprasta vaikščioti, kai lauke minus 38. Dabar lapkritį buvo minus 18. Nusipirkau tokią rusišką lapinę kepurę. O ką daryt? Vienas dalykas man nepatinka Novosibirske – šaltis.
O restoranėliai... Šalia viešbučio yra labai geras japonų virtuvės restoranėlis. Esu įsitikinęs, kad skaniausia virtuvė yra rytietiška - korėjiečių ir kiniečių. Aišku, sugrįžęs valgau cepelinus, visgi “lietuviais esame mes gimę” (juokiasi). Bet tikrai galvoju, kad būtų žymiai geriau valgyti rytietišką maistą, nes jų pagaminimas visai kitoks, pojūtis pavalgius visai kitoks. Ta virtuvė tokia skani! Maistas toks lengvas. Tokio skonio jūros gėrybes valgėme Seule, kad tokias vakarienes galima ilgam atsiminti.
Aš neturiu Novosibirske draugų kompanijos. Muzikantų duona tokia, kad draugų kituose miestuose nėra. Nueinu ir vienas, bet kiek galima. Vienam visai kitaip. Nueini, pavakarieniauji, bet vis tiek... Būna po koncertų einame į barus, restoranus, bet tai yra pokoncertinis dalykas, kai su direktoriumi, koncertmeisteriu, solistais einame pavakrieniauti. Būna linksma ir įdomu, bet kai tu vienas...
Gastrolės geras laikas sau, daug gali dirbti, bet jautiesi toks truputį vienišas vilkas.
O Jūs vertinate tą laiką, kai esat vienišas vilkas? Juk Jus nuolat supa daugybė žmonių.
Vilniuje aš esu užimtas juodai. Kai būnu vienas, aš mokausi. Aš planuoju programas į priekį, jei nesu per daug pervargęs po repeticijų, stengiuosi tą laiką išnaudoti mokymuisi ir naujų kūrinių klausymui. Mano, kaip meno vadovo, pareigos yra suplanuoti LVSO sezoną, Novosibirsko sezoną, suplanuoti kūrinius, kuriuos aš diriguosiu už metų, už dviejų. Ačiū Dievui, kad yra darbų.
Bet vienatvės liūdesio yra. Atrodo, gali padaryti daugiau darbų, bet esi vienišas, nes nėra šeimos šalia, juk tai svarbu.
Nuklyskime dar į Maskvą. Jūs ten tikriausiai jaučiatės kaip namuose – tiek darbų nuveikta, tiek kartų lankytasi. Ar ji labai pasikeitė per tuos metus? Kokia Maskva dabar?
Ji tiesiog pasidarė pasaulio megapoliu, labai kosmopolitiškas miestas. Anksčiau buvo tokia Tarybų Sąjungos sostinė. Dabar ji niekuo nenusileidžia didžiausiems pasaulio miestams, gal kai kuo net labiau pritrenkianti sostinė. Pavyzdžiui, apie automobilius – tokio skaičiaus pačių prabangiausių automobilių niekur nėra....
Matyt tai naujųjų rusų bruožas, kai nusiperka naujausius Lexus ar visureigius, juos padengia lyg oda, kad įgautų reljefą, arba nusagsto svarovskio kristalais – ne kelis kristalus priklijuoja – visas automobilis švyti! Tai kvaila mada, neįsivaizduoju kiek milijonų tai kainuoja. Maskvoje yra didžiuliai kontrastai, kurių kituose miestuose galbūt nėra.
Jums tenka daug dirbti Rusijoje. Kokios savybės Jums patinka rusų tautoje?
Aš rusus labai gerai pažįstu. Juk mokiausi ten. Jų mentalitetas, emocionalumas, šiltumas, žmogiškumas, sugebėjimas džiaugtis kaimyno sėkme, ko mes neturime, aukštinimas savo kumyrų, kultūros veikėjų – man labai patinka. Tiek daug pagyvenusių nusipelnusių aktorių – jie niekada jų nesumindys į žemę, kaip pas mus kartais pasielgiama. Ypatingas humoro jausmas – vien rusų anekdotai ko verti.
Jūsų trys mylimiausios vietos Maskvoje?
Būsiu neoriginalus, bet man patinka nueiti į Raudonąją aikštę. Ten yra ypatingas grožis – tos keistos architektūros su spindinčiais cerkvių kupolais. Labai patinka saulėtą sekmadienio rytą per “Swiss hotel” viešbučio langus iš dvidešimt antro aukšto stebėti Maskvos panoramą. Dar labiau patinka sekmadienį automobiliu važiuoti tomis plačiomis tuščiomis gatvėmis.
Privažiuoji Kremlių, tiltą ir matai tą krantinę – ne šiaip sau ten saliutai šaudomi per šventes. Ten tikrai labai gražu.
Man, kaip lietuviui, visą laiką širdį suspaudžia, nes žinau istoriją, kuri slepiasi už tų sienų. Visą laiką sėdi galvoje istorijos apie stalinizmo laikus, kiek žmonių nužudyta, kokia žala mums padaryta, nors specialiai apie tai ir negalvoju. Kremliaus vaizdelis ir apskritai Maskvos vaizdai sukelia man nerimą, nors ir estetiškai gražu ir įspūdinga. Matyt todėl, kad esu lietuvis. Rusijos lokys yra neprognozuojamas.
Maskvoje vyksta labai aktyvus naktinis gyvenimas. Ar esat ji matęs bent kaip stebėtojas?
Aš nedalyvauju. Neinu į klubus. Nebūnu dizainerių, menininkų vakarėliuose (juokiasi). Po koncertų būname savoje aplinkoje, su Pugačiova ir Baskovu nedraugauju (juokiasi). Rusijoje nuolat kilnojama degtinėlė po koncertų, bet nesu matęs labai pasigėrusių žmonių, kaip rodo Holivudo filmuose.
Buvau kartą su gruzinu labai prabangiame gruziniškame restorane, bet neatsimenu pavadinimo. Arbatpinigių buvo palikta 5 tūkst. rublių – 500 litų. Tai man tas mastelis... aš nepripratęs – tai beprotiškai brangu. Bet žinau, kad pilna ir tokių restoranų, kur šveicoriams praeinant 400 litų reikia palikti... Vienam eiti į prabangius restoranus nėra prasmės, kai turi sumokėti mažiausiai 1000 litų. Ir nieko ypatingo negauni.
