Ne režisūra, ne dainavimas, ne vaidyba ir net ne veiksmas svarbus „Smilgos uogoje“ – televizijos operatoriaus V. Plytniko režisuotame filme. Svarbiausi čia dainininkės V. Povilionienės tekstai, kuriuos išgirdęs filmo autorius nutarė tiesiog ekranizuoti – be ypatingo filmavimo, režisūros ar montažo.
„Būtent, ją dažniausiai mato dainuojančią, galvoja, kad ji prabilti negali. O kai aš išgirdau jos tekstą, tai man pasirodė, kad tai yra įdomu, verta dėmesio“, – kalbėjo operatorius, režisierius V. Plytnikas.
„Sėdinčią ir mažai dainuojančią, kalbančią, pasakojančią tai, kas jai jautru, kas jai svarbu. Tėvelį prisimins, apie kurį labai daug gražių žodžių ji pasakė. Aš titruose užrašiau Veronika Povilionienė-Janulevičiūtė, norėdamas pabrėžti jos tėvelio pavardę, nes jis irgi dainininkas buvo. Man šitie dalykai labai jautrūs buvo, mane tai jaudino“, – kalbėjo filmo sumanytojas.
Filmas „Smilgos uoga“ pavadintas neatsitiktinai. Tai viena įsimintiniausių, neseniai prestižiniu folkloro „Oskaru“ apdovanotos dainininkės gyvenimo akimirkų.
„Toks įvykis buvo mano gyvenime: aš labai vėlai susirgau vėjaraupiais, jau beveik pana buvau. Buvo birželio mėnuo, ir tėvukas išvažiavo į mišką kažko parsivežti ir jis man parvežė ant smilgos suvertas žemuoges. Tai buvo pati gražiausia dovana mano gyvenime. Aš visą laiką, kai šneku, visada tai atsimenu, nes gražesnės dovanos, ko gero, nesu gavusi“, – pasakojo V. Povilionienė.
V. Plytnikas vadina šį filmą testamentu. Palikimu, kurį turi girdėti ir matyti visi. Ir net po keletą kartų – visada, kai tik apninka liūdnos mintys, kurios, klausantis tokių įkvepiančių tekstų, kaip mat prašviesėja.
„Ar buvo sunku tai padaryti, nufilmuoti? Tikrai sunku buvo, nes nebuvo jokios kančios. O lietuviai mėgsta kad kentėtų. Čia kančios nebuvo, čia labai šviesus šviesulys“, – sakė režisierius.
Beveik pusvalandžio trukmės „Smilgos uogos“ premjera sutapo su pagrindinės herojės V. Povilionienės 65 metų jubiliejumi. Pasak dainininkės, tai labai graži dovana, nusileidžianti tik smilgos uogoms.