Jau treti metai gyveni Vokietijoje ir dainuoji Diuseldorfo Reino operoje vedančio baritono partijas, o kokia buvo pradžia, kaip tu ten patekai? Juk daugelis gali tik pasvajoti apie tokias galimybes.
Diuseldorfe esu nuo 2009 rugpjūčio mėnesio. Patekau, kaip ir visi ten esantys – dalyvavau perklausoje, tų metų sausio mėnesį nuvažiavau, padainavau ir galvojau, kad pasakys kaip visada – paskambinsim, paskambinsim. Bet einant pro duris mane sustabdė ir pasakė, kad nori bendradarbiauti. “Paskambinsim” situacija man truko tik minutę ☺ Iš pradžių pasiūlė dvejus metus, o dabar pratęsė kontraktą dar trims metams iki 2014. Paskui bus matyt.
Kaip jauteisi pirmąkart atvykęs į nežinomą miestą?
Kai pirmąkart atvažiavau, dar į perklausą, buvo ankstyvas rytas – aštunta valanda. Nežinojau, kur teatras. Galvojau, klausiu pagyvenusių žmonių – jie turėtų žinoti, kur yra opera. Bet niekas nesugebėjo man paaiškinti, nesusikalbėjau.
Vėliau įsitikinau, jei ko klausi, vokiečiai niekada tau nepasakys, kad nežino, ko tu klausi. Juk kai aš jiems sakiau “oper teatr, opera theatre”, jie nesuprato apie ką aš kalbu. Pasirodo pas juos opera tariasi “opa”. O aš supratęs, kad nieko nebus, grįžau tą rytmetį į stotį, nusipirkau miesto planą ir ėjau ieškot pats. Laikas nespaudė, nes perklausa buvo suplanuota apie 16 val. Ramiai pavalgiau, susiradau teatrą… Tokia buvo mano pradžia…
Diuseldorfas vienas pagrindinių Vakarų Vokietijos centrų – kaip ten įsikūrei? Kur gyvenai? Ar turėjai draugų/kolegų, kurie tuo metu padėjo ar teko vienam pačiam?
Būsto ieškojau per internetą. Bet per nuotraukas vienaip atrodo, o gyvai visai kitaip, tai nieko ir neradau tinkamo. Kai atskridau pirmąkart jau dirbti, buvo vakaras, nes pasikeitė reisai, o aš neturėjau, kur gyventi. Ieva Prudnikovaitė, kuri jau dainavo Esene, buvo supažindinusi mane su viena mergina, gyvenančia Diuseldorfe penkiolika metų.
Tai ji pasitiko mane oro uoste, nuvežė ir apnakvyndino viešbutyje. O rytojaus dieną turėjau jau butą, kuriame ir pragyvenau du metus. Bet šią vasarą jo atsisakiau, nes ilgai buvau Lietuvoje. Sausio mėnesį kraustausi į naują butą – jau su garažu. (juokiasi)
Mokykloje mokiausi prancūzų, tai nei angliškai, nei vokiškai aš nelabai… Pirmus mėnesius aš su jais prancūziškai šnekėjau. Dažniausiai pasitaiko, kad spektaklio solistų kolektyve nei vieno vokiečio nebūna, repeticijos vyksta anglų kalba. Tai aš ir sakau visiems, kad vokiškai tikrai neišmoksiu, o angliškai jau pramokau.
Esene gyvena Alma Švilpa ir Ieva Prudnikovaitė – karts nuo karto su jais susibendraujame. O šiaip labai daug dirbau tik atvykęs, nes buvo statoma Handelio “Julius Cezaris” – teko mokintis naują partiją. Po truputį nauji spektakliai plėtė draugų ratą… Mes juokaujame, kad daugiausia mūsų trupėje Rytų bloko žmonės – slovakai, čekai, lenkai, rusai, ukrainiečiai. Daug kalbame rusiškai, su slovaku sėkmingai bendraujame lenkiškai. Daug kam egzotika, kad lietuvis su slovaku kerta lenkiškai.
Reino Opera unikali tuo, kad apjungia du miestus – Diuseldorfą ir Duisburgą, rodo šimtus spektaklių ir užima labai svarbią vietą visuomenės gyvenime. Papasakok plačiau apie patį teatrą. Kokia trupė - vietinė ar tarptautinė?
Spektakliai rodomi abejuose miestuose tuo pačiu metu – vienas pastatymas Diuseldorfe, o kitas - Duisburge. Solistų, baleto artistų, choro trupė yra viena, tik groja skirtingi orkestrai. Jie yra kaip atskiras vienetas, turintis savas simfonines programas. Visi aukščiausio lygio profesonalai - jei vaidiname spektaklį kitame mieste, nei kur surepetavome, to miesto orkestras iškart be repeticijų prisitaiko. Opera Vokietijoje labai populiari - abiejų miestų salėse yra po tūkstantį vietų ir dažniausiai jos būna užpildytos, nors šalia yra Kiolno, Eseno, Dorfmundo, Vupertalio, Bonos operos teatrai – visi nutolę tik per 30 km. Diuseldorfas yra didelio miestų metropolio centre.
Visos repeticijos vyksta Duisburge – ten didžiulis repeticijų centras su dvejomis salėmis, kur gaminamos ir dekoracijos. Vienu metu ten gali vykti dvi repeticijos. Praeitą savaitę aš repetavau “Madam Baterflai”, o kitoje salėje buvo repetuojamas “Sevilijos kirpėjas”, kurio premjera gruodžio 2 dieną. Tai toks didelis konvejeris, kaip fabrikas.
Nuo Diuseldorfo teatro iki Duisburgo apie 17 km. Likus iki repeticijos 45 minutėms, prie teatro laukia specialus autobusiukas, kuris veža repetuoti ir parveža atgal. Puikios darbo sąlygos, nes teatras viskuo rūpinasi, darbuotojams atvykimas į darbą nekainuoja.
Šiaip solistų kolektyvas jaunas, dauguma užsieniečiai. Pats operos teatras Diuseldorfe yra gan šiuolaikiškas pastatas, pastatytas 50-aisiai metais, nes per karą senasis operos teatras buvo sugriautas.
Kokie darbai tavęs ten laukia? Su kokiais režisieriais teko dirbti?
Pradėjau dainuoti repertuarą, kurio Lietuvoje visiškai nėra – barokines, ankstyvąsias operas. Atlikau Achilos vaidmenį F. Hendelio “Julius Cezaris”, Orkanas J. P. Ramo “Les Paladins” ir Momusas J. P. Ramo “Platee”. Tai labai praplėtė muzikinį ir sceninį išsilavinimą. Taip pat dainavau Silvijo "Pajacuose" ir Marčelą “Bohemoje”, kuriuos paruošiau su “bohemiečiais” Lietuvoje. Tada sekė nauji pagrindiniai baritoniniai vaidmenys - Šarplesas "Madama Buterflai", Oneginas.
Šį sezoną turėsiu du naujus darbus – Figaras “Sevilijos kirpėjuje” ir Don Žuanas “Don Žuane”. Darbas Diuseldorfe suteikė galimybių dirbti operos pasaulyje labai žinomų režisierių pastatymuose – Christof Loy, Giancarlo del Monaco ir net dvejuose Robert Carsen pastatymuose.
Koks yra tavo laisvalaikis? Gal kokį hobį turi?
Laisvalaikio beveik neturiu. Kai tik būna daugiau laisvų dienų, stengiuosi važiuoti namo, į Lietuvą.
Vienas kolega pasiūlė pažaisti tenisą, o aš jo niekada nežaidęs. Nuvažiavome į didžiulį sveikatingumo centrą. Pirmą kartą paėmęs raketę, iškart užsikabinau, patiko. Šį sezoną turėsime daugiau laiko, tai žadame jį praleisti tame centre.
Ko išmokai naujo Vokietijoje? Kokios patirties tau davė ir duoda?
Išmokau tos tvarkos, to apskaičiavimo, tikslumo, to jų “ordnung”. To ir tikėjausi. Galvojau, kad net bus prasčiau, sudėtingiau prisitaikyti, tačiau į daug ką vokiečiai žiūri gan liberaliai.
Kiek laiko tu dabar praleidi Vokietijoje ir kaip tau patinka pats miestas?
Miestas man labai patinka. Jis labai gyvas, nedidelis, turintis gražų senamiestį. Nors beveik visas buvo sugriautas per karą – viskas buvo atstatyta pagal istorinius planus. Vakare ir savaitgaliais senamiestis pavirsta tikriausiai “didžiausiu baru pasaulyje”.
Sako, kad viename kvadratiniame kilometre yra virš 200 restoranų, alinių ir kavinių. Miesto centre - Reino upė ir didelė krantinė, kur dieną naktį verda gyvenimas – visos didžiausios ir prabangiausios parduotuvės čia, muziejai, parodos, o toliau paėjus link uosto – daug įdomių šiuolaikinės architektūros pastatų – kreivų formų namai.
Diuseldorfe apie vasario mėnesį vyksta didžiausias Vokietijoje karnavalas – visai savaitei miestas, atrodo, išprotėja – suvažiuoja tūkstančiai žmonių, centrinės gatvės užsidaro ir visos parduotuvių vitrinos užkalamos mediniais skydais. Aikštėse pristatoma scenų, kuriose groja muzika, visi - nuo mažo iki seno apsirengia pačiais įvairiausiais kostiumais, nusigrimuoja, geria alų ir šoka. Pamatysi visokiausių persirengėlių – nuo kino filmų herojų iki vienuolių ir kunigų.
Vokietijoje praleidžiu, ko gero, pusę laiko. Turiu tokių langų – laisvų mėnėsių, kuriuos galiu praleisti Lietuvoje ir planuotis darbus čia. Teatras lengvai išleidžia, nepririša, jei nėra tuo metu pastatymų, kuriuose dainuoju. Man tai labai patinka. Kad ir dabar – vėl galiu grįžti ir dainuoti su “bohemiečiais” “Onegine”.
Tavo mėgstamiausios vietos mieste?
Rudenį ir pavasariop labai daug kavinių atsidaro Reino krantinėje. Dažnai ten nueinam išgerti kavos, pavalgyti, pasigrožėti didžiuliais laivais… Reinas labai srauni, plati upė, todėl laivyba čia labai išvystyta.
Šalia teatro yra vienas toks mėgstamas restoranėlis “Baltazar”, kur skani virtuvė. Po spektaklių ten einame, nes dirba ilgiau… Baruose Duseldorfe tik išgert gali gaut, o pavalgyt nelabai…
Dar labai patinka “Roberts Bistro” – toks visai nedidelis restoranėlis, gan apšepęs ir nuskuręs, bet pateikiantis labai skanų maistą geromis kainomis. Ten būna sausakimša visada, negalima rezervuotis iš anksto, todėl tenka ilgai laukti eilėje. Bet verta. Dažnai net tenka stalu dalintis su svetimais žmonėmis.
Centre, “Calrsplatz” yra tokia labai sena (100 metų senumo) kavinė, kur labai ypatinga atmosfera, nes ten lankosi seni diuseldorfiečiai – jau kelios kartos ten geria kavą. Labai skanus slyvų pyragas ir, aišku, labai gera kava.
Diuseldorfas didelis kultūros ir meno centras – nuo tradicinio iki visiško avangardo. Čia gausybė muziejų, teatrų, koncertų salių, meno akademija. Tik kai labai intensyviai repetuoji ir daug vaidini pats, tai nėra tokio didelio poreikio eiti kažkur kitur - jei tik turiu laisvą minutę, važiuoju namo, į Lietuvą.
Ar daug teko važinėti po Vokietiją?
Aplink Diuseldorfą labai nedideliu atstumu yra tiek daug miestų – kol apvažiuoji Kiolną, Eseną, Boną, aplankai visus ten gyvenančius draugus, pažiūri jų spektaklius, tai toliau kazkaip ir nenuklysti.
Tik su “Bohemos” spektakliu buvau Vupertalyje – labai gražiame miestuke, tik 20 km nutolusiame nuo Diuseldorfo. Jis visai kitokio kraštovaizdžio, įsikūręs tarp aukštų kalnų. Tramvajaus linija pakabinta virš kelių, virš upės.
Gal galėtum papasakoti truputį apie pačius vokiečius, gal kokių atsitikimų įdomių yra nutikę tau mieste, gal su žmonėmis?
Jie labai teisingi, turintys viską žinoti, išsiaiškinti. Pavyzdžiui, išskridęs kažkuriam laikui į Lietuvą, savo automobilį palikau Esene, prie Almo Švilpos namų. Vokiečiai labai sunerimo, ko čia jis stovi nenaudojamas ir kam priklauso. Iškvietė policiją, ji tikrino automobilį. Jiems pasirodė keista, kad automobilis gali tiesiog šiaip stovėti gatvėje. Tai mane tikrai labai nustebino.
Kas tau ten pasirodė neįprasta?
Po spektaklių žiūrovai renkasi prie tarnybinio įėjimo ir laukia pasirodant solistams. Nori bendrauti, prašo autografų. Susirenka tikri melomanai, kolekcionieriai, renkantys autografus. Esu gavęs laiškų su atgaliniu voku, kuriame prašo įdėti savo nuotrauką ir nusiųsti. Lietuvoje taip niekas nedaro.
Kas labiausiai nepatinka Diuseldorfe?
Kad jis per toli nuo Lietuvos. Automobiliu užtrunka važiuoti 16-17 valandų, apskritai susisiekimas gan sudėtingas su Vilnium, nors gerėja. Bet iš tikrųjų, miestas labai geras.
Gal radai savo mėgstamą restoraną? Kodėl jis tau patiko? Koks maistas vyrauja Vokietijoje?
Labai daug greito maisto restoranų. Bet aš juose nesilankau. O šiaip daugiausia yra italų restoranų. Net mūsų teatro bufetas priklauso italui. Senamiesty yra puikus žuvies restoranas, irgi italų.
Diuseldorfe labai daug alinių – airių pabų ir jų vietinių, vokiškų “brauerei” – alaus daryklų-restoranų. Viena tokia “Brauerei im Foshschen” yra ypatinga. Labai senas restoranas, tipiškas, mėgstamas daugiau vietinių, ne toks turistinis. Vietoje gaminamas alus, kuris patiekiamas net pusryčiams, jei nori. O maistas čia – dešros, šniceliai, karbonadai, kiaušiniai – sunku, riebu.
Ar Diuseldorfe vyksta intensyvus naktinis gyvenimas? Gal yra kokių gerų barų, pramogų, klubų?
Naktinis gyvenimas gan audringas. Praktiškai miestiečiai pradeda ketvirtadienį ir baigia sekmadienį paryčiais. Buvome su kolegomis nuėję keletą kartų į karaokė. Ten žmonės labai balsingi. Vienąkart nuėjome trys solistai – bosas, tenoras – labai aukštas, lyrinis, ir aš, baritonas. Ir nusprendėm “po prikolu” padainuoti “Nessun dorma”, kuri yra parašyta dramatiniam tenorui. Tačiau mūsų lyrinis tenoras rimtu veidu pasakė, kai tai ne jo repertuaras...
Kaip vokieciai ruošiasi Kalėdoms?
Kalėdos Vokietijoje - svarbus metas. Pasiruošimas ir pramogos prasideda jau lapkričio mėnesį. Mieste vyksta didelė Kalėdinė mugė. Kiekvienoje aikštėje pristatoma kioskelių šiaudiniais stogais, kurie prekiauja visokiausiais niekučiais, punču ir kalėdinėmis barankomis, vaikams pastatomi senoviniai atrakcijonai, uždegama tūkstančiai lempučių, o ant kiekvieno kampo stovi po didelį apsnigtą elnią…
Po Kalėdų iš karto viskas nurenkama… Jau dabar, prieš man išvažiuojant, miestas buvo Kalėdinėje atmosferoje…
“Living survey of cities” miestų reitinge Diuseldorfą pristato kaip šeštą pasaulyje ir pirmą Vokietijoje pagal gyvenimo kokybę. Kaip tu manai, kodėl taip aukštai vertinama gyvenimo kokybė tame mieste?
Nelabai matau miesto centre kamščių. Išvystyta pramonė. Diuseldorfe gyvena labai daug turtingų žmonių. Kitoje pusėje Reino yra jų kvartalas, pilnas senovinių namų. Be to, Diuseldorfas labai geroje vietoje - 50 km spinduliu visi Vokietijos miestai. O Amsterdamas, Briuselis – 200 km atstumu. Manau dėl susisiekimo…
Kai grįžti kaskart į Diuseldorfą – ką pirmiausia aplankai, ką padarai?
Kai grįžtu, pirmiausia skambinu draugams. Užsiregistruojam, kad grįžom, tariamės, kada susitikti.
Ką užklydęs žmogus galėtų ten pamatyti?
Reino pakrantė labai graži – pilna kavinių. Kai oras geras, išnešami staliukai į lauką. Rekomenduočiau vis dėlto į operą nueiti. Juk vien pernai – 9 operų premjeros. O kur dar baletas…
Vokietijoje tu labai suaugai, atsirado kita patirtis, tapai žymiai dramatiškesnis, tamsesnio balso baritonas, subrendai aktoriniu požiūriu – kaip tai atsitiko, kieno dėka?
Atsidūręs Vokietijoje mažiau dainuoju spektaklių, nei būdamas Lietuvoje. Žymiai labiau išsibarstydavau, lakstydavau labai – ryte repeticija Kaune, vakare spektaklis Vilniuje, kitą rytą jau repetuoju Rygoje… Ne tai, kad dabar turiu daugiau laiko sau, tiesiog mažiau pavargstu, neišsitaškau, turiu didesnes galimybes susikaupti, apmąstyti, rimčiau pasiruošti. Aš suvesčiau savo augimą su tuo...
Ką duoda solistui galimybė išvažiuoti ir dirbti svetur eilę metų?
Be abejo reikia važiuoti. Daugelis man sakė, kad aš per vėlai išvažiavau, bet aš nenorėjau anksčiau, man poreikio nebuvo. Man pasisekė, kad iškart teatrui patikau ir jie man akimirksniu atsiuntė vaidmenų sąrašą, kurį galėčiau įgyvendinti jų teatre. Man buvo labai priimtina, dėl to aš ir pasirinkau būtent tą teatrą.
Kokie tavo planai šį sezoną?
Naujausi mano planai Diuseldorfe – Figaro ir Don Žuano vaidmenys.
“Sevilijos kirpėjas” bus labai netadiciškas – kaip pasaka vaikams. Visi veikėjai yra vabzdžiai. Dekoracijos – gėlės. Žiūrisi labai įdomiai, labai spalvingas pastatymas. Ir bus be galo sunkus fiziškai. Po repeticijų vos galiu paeiti, nes praktiškai visą laiką reikia vaidinti sulenktomis kojomis, pritūpus. Laiptais lipti būna sunku… Mano premjera 2012 metų sausio mėnesį.
2012 metų birželį austrų režsierės Karolinos Gruber “Don Žuano” premjera. Kartu su ja jau pastatėme barokinę operą. Ji išreiškė norą, kad aš būčiau pagrindinis personažas. Tai bus mano penktas Don Žuanas.
O prieš tai Vilniuje su “bohemiečiais” turėsime G.Pučinio “Manon Lesko” premjerą, ruošiu visai naują vaidmenį.
