Spektaklyje vaidina Josif Baliukevič, Tadas Gryn, Miglė Polikevičiūtė, Rūta Juodzevičiūtė, Alfredas Klimas.
Šis spektaklis vyks pernai atidarytoje Nacionalinio dramos teatro Studijoje, kurios kamerinėje aplinkoje vaikai ne tik greičiau įsitrauks į veiksmą, bet galės iš arti stebėti aktorius, čia pat grojantį muzikantą ir ant pačių pirštų galiukų pasistiebusią baleriną. Šis spektaklis labiausiai tinka vaikams nuo šešerių metų.
Ulfas Starkas (g. 1944) – vienas garsiausių šiandienos Švedijos rašytojų, daugiausia kuriančių vaikams. Gimęs dantų gydytojo šeimoje jis studijavo pedagogiką ir psichologiją. Būdamas dvidešimties išleido pirmąją poezijos knygą, o pirmąją knygą vaikams „Peteris ir raudonasis paukštis“ parašė 1975-aisiais. Netrukus jo knygos sulaukė tarptautinės šlovės ir dabar yra išverstos į daugiau nei dvidešimtį kalbų, pelnė daug Švedijos ir tarptautinių apdovanojimų (tarp jų ir Astridos Lindgren prizas), dukart buvo nominuotos Hanso Christiano Anderseno apdovanojimui gauti.
U. Starko manymu, visos geros knygos vaikams skirtos skaityti ir suaugusiesiems, o rašymą jis vadina psichoanalizės seansu, skirtu atrasti savyje slypintį vaiką. Paties Starko vidinis vaikas jam primena Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Jis storas, laimingas ir nuolat skraido po vaizduotės šalį.
Ulfo Starko knygos vaikus moko būti nepriklausomais ir laimingais, vertinti juos supančių žmonių meilę. Daugelio Starko knygų pagrindinis herojus – Ulfas, pasakojantis apie jį supantį pasaulį, suaugusiuosius, kurie nėra idealūs, kurie klysta – tačiau myli vaikus ir visada randa jiems laiko. Starko kalba – paprasta ir drauge poetiška.
Lietuvių kalba išleistos jau kelios U. Starko knygos: „Tegu baltieji lokiai šoka“ (1998), „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ (1999), „Stebuklingi mano draugo Persio sportiniai batai“, „Mano draugas Šeichas Sturebiu“ (2003), „Stebuklingas berniukas“ (2007), „Sikstenas“ (2007).
2007 m. lietuviškai išleista knyga „Murkšlinas ir Turkšlinas“ – istorija apie du vazonėlyje išdygusius brolius, ieškančius savo tėčio lakūno, kurį galima sieti su Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ herojumi. „Jie gyvena pilkame name po pačiu dangaus skliautu. Šalia namo yra lauko būdelė, malkinė ir krioklys. Truputėlį toliau gyvena laikrodininkas Valandinas Skubiejus. Jis turi piktą kalakutą. Dar toliau yra parduotuvė. O jei keliautum sau toliau plentu ir pasuktum į dešinę, pasiektum ir visą likusį pasaulį.“
Ulfas Starkas Lietuvoje lankėsi 2007 metais, kai leidykla „Nieko rimto“ pirmą kartą išleido „Murkšlino ir Turkšlino“ apysaką. Vaikų literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė poetiškai prisiminė šį įvykį: „Tą baltą vasarį knygų mugėje, klausydamas mūsų, lietuvių, įspūdžių, Ulfas Starkas prarado savo amžiną (mums taip atrodė, kad amžiną) linksmumą. Susigraudino. Ir pareiškė, kad norėtų gyventi kuo arčiau Lietuvos. Sakė, kad Švedijoje jo pasakos niekas taip jautriai nesuvokė. Net nebandė. Iš Ulfo Starko laukė to, ką jis rašė lig šiol – aktualios, smagios, jausmingos apysakos. Teiravausi rašytojo, ką jis, keliaudamas į Lietuvą, turėjo kišenėje. Gal sraigę, kaip Murkšlinas? Ulfas Starkas mūsų visų akivaizdoje išvertė elegantiško švarko kišenes. Rado rašiklį.“ („Krantai“, 2008, Nr. 1)
Ulfas Starkas pasaką seka esamuoju laiku, o ją sekdamas apglėbia laiką, todėl vaikų teatrui daug kuriantis Evaldas Jaras pagal šį kūrinį nusprendė tiesiog vaikų akyse sukurti vaiko pasauliui svarbią meninę realybę.
Režisierius apie savo sumanymą sako: „Vieni vaikai gyvena su mama ir tėčiu, kiti – tik su mama arba tėčiu, kitus globoja seneliai, o dar kiti... Taip taip, kitiems nutinka taip, jog nei tėčio, nei mamos, nei senelių šalia nebėra, o dar tiek daug dalykų reikia sužinoti ir suprasti... Murkšlinas su Turkšlinu taip pat ne viską žinojo, kai vienintelis šalia buvęs artimas suaugęs žmogus – tėtis – kažin kur prapuolė. Matyt, lėktuvas, skraidinęs jį namo, sugedo ir nukrito kur nors į dykumą... Kaipgi jis ten išgyvens be jų? O dar ir be vandens, sumuštinių? Ir tada du berniukai iškeliauja ieškoti dykumos, kurioje jų laukia tėtis. Ir pradeda jie savo kelionę čia – iš namų, kuriuose abu užaugo, šalia kurių yra krūmas, už kurio taip mėgo tupėti Turkšlinas, senas krioklys, šalia kurio dienų dienas leisdavo Murkšlinas, ir stalas su garuojančia arbata bei šviežiomis bandelėmis, už kurio, pasirodo, visada buvai, esi ir būsi laukiamas...
Dažnai repeticijų salėje lieka tai, kas brangiausia, – akys, nutylėjimai, ilgesnės pauzės. Kuo didesnė scena, tuo godžiau ji visa tai praryja, ir esi priverstas iš naujo ieškoti raiškos būdų, nes to, ką įmanoma pasakyti kambaryje šnabždant, vaikas scenoje neišgirsta, o jei ir išgirsta, tas šnabždesys dažnai jau ne toks, kokio reikėtų... Norisi bent kartą palikti taip, kaip yra – palikti spektaklį repeticijų salėje... Tuo labiau kad ir šis pasakojimas tam atrodo labai tinkamas. Čia niekas nieko negaudo, nėra nei „blogiečių“, nei „geriečių“, ypatingų nuotykių taip pat nėra... Tai „spektaklis-eilėraštis“, „spektaklis-etiudas“, gal net neišbaigtas, netobulas ir nutylėtas, bet nuoširdus ir šiltas. Jeigu turėčiau daugiau pinigų, vaikus pradžiuginčiau, matyt, dar ir kitaip, o kol kas galiu pasidalinti su jais šiluma, kurią, tikiuosi, jie vėliau kitiems dalins patys...
Ir dar... Suaugusieji kartais irgi iškeliauja į dykumą. Nes ir jiems nutinka taip, jog mintys ir jausmai pradeda painiotis, o paklausti patarimo jau nebeturi ko... Tuomet jie užsimerkia ir kartu su Murkšlinu ir Turkšlinu iškeliauja ieškoti savo tėčių...“
