"Šita knyga kiek paradoksali. Ją rašiau būdamas studentu Vilniaus universitete savo kurso draugams. Vėliau ji buvo išrinkta geriausia metų knyga vaikams (išleista 1994 m.), ir manau, kad tai buvo mažas neatitikimas. Leidėjai darė rinkos tyrimą, jis parodė, kad "Rudnosiuko" buvo išpirkti trys tiražai ir pagrindinis pirkėjas buvo studentai. Tai, manau, tokia bus ir spektaklio auditorija arba tie, kas tais laikais (apie 1990-uosius) buvo studentai", - kalbėjo Eltos korespondentei rašytojas ir režisierius.
Savo naująjį spektaklį, afišoje įvardytą kaip vienos dalies absurdo komediją suaugusiems, V. V. Landsbergis vadina visiškai naujo modelio spektakliu, eksperimentu, pagal žanrą artimiausiu dadaizmui, kuriuo tarsi norima pažiūrėti, ar suaugę, rimti žmonės pasiruošę grįžti prie pasakos.
"Rudnosiukas yra archetipas arba simbolis žmogaus sielos vaikiškumo, spontaniškumo, buvimo be kaukės. Spektaklyje tai ir yra pagrindinė dramaturginė priešprieša tarp to oficialaus, tokio kaip visi, kaip visuomenė nori matyti "padorų", beveidį pilietį, ir tarp žmogaus, kuris netelpa į jokius rėmus, kuris juokiasi ne vietoje, verkia, kai jam skauda, kai sako, ką galvoja, nors geriau būtų nesakęs. Iš tikrųjų - apie trečią brolį Joną..." - kalbėjo rašytojas ir režisierius.
Pasak jo, anuomet buvome okupuoti ir gyvenome absurdo valstybėje, o dabar esame kitaip okupuoti nepriklausomoje valstybėje. "Ir visa šita valstybė darosi iš tikrųjų absurdo teatras - tiek Seimas, tiek įvairių ministerijų keista veikla. Pradedi nesuprasti, kas čia vyksta, kur čia ta normalioji vieta? Ir tada absurdas teatre galbūt yra normalu, nes čia jam, absurdui, vieta", - svarsto V. V. Landsbergis.
Pasak režisieriaus, Rudnosiuko pagrindinė žinia, kaip ir visų jo pasakų, yra meilė, kurios visada šiek tiek trūksta, kuri nebūtinai turi turėti atgarsį, kuri netampa verslo rūšimi, o tiesiog neturėjimas kur dėti savo vienatvės ir noras pasidalyti su kažkuo.
Į pagrindinį vaidmenį spektaklyje yra numatyti keli aktoriai. "Startuoja Ainis Storpirštis, kuris yra labai perspektyvus teatro žmogus, labai rimtai žiūrintis į savo profesiją ir nelinkęs jos dalintis su reklaminiais darbais televizijoje ir pramogų verslu. Taip pat yra sutarta, kad Marius Jampolskis vaidins ir dar vienas mano išskirtinis variantas - Gabrielius Liaudanskas-Svaras, kuriam net nieko vaidinti nereikia. Dar įsivaizduoju šiame vaidmenyje Keistuolių teatro aktorių Dalių Skamaraką", - vardijo V. V Landsbergis.
Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Muzikės Eglės Sirvydytės apipavidalintame spektaklyje skamba dainuojamoji poezija pagal poeto Marcelijaus Martinaičio tekstus, kurią gyvai dainuoja pagrindinio vaidmens atlikėjas, o pabaigoje įspūdingai skamba V. V. Landsbergio daina "O jeigu aš numirčiau, turėčiau sviedinuką", įrašyta kartu su berniukų choru "Ąžuoliukas".
Premjerinis spektaklis Vilniaus teatre "Lėlė" bus rodomas ir lapkričio 10 dieną, o lapkričio 11 ir 14 dienomis "Visiškas Rudnosiukas" viešės Kauno valstybiniame lėlių teatre.
