Su didelę aistra apie savo darbą kalbantis menininkas prisipažįsta, kad darbo valandų neskaičiuoja ir, kad įgyvendintų viziją, imasi ne tik režisieriaus, bet ir montuotojo ar vertėjo pareigų.
- Per daugiau nei dvidešimt dėstymo metų išleidote ne vieną muzikantų kartą. Ar jaučiamas skirtumas tarp pirmųjų laidų ir šiuolaikinių studentų?
Pirmosios laidos baiminosi nežinomybės, scenos ir būsimos profesijos. Dabartiniai studentai drąsesni, jie turi daugiau galimybių saviraiškai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gal sunkmetis, gal aukštojo mokslo reformos turėjo įtakos tam, kad jie savo ateitį sieja ne su Lietuva. Viena vertus, tai graudu, kita vertus, jei žmogui lemta gimti su talentu, jis turi teisę jį realizuoti. Valstybės sienos turinčiam išskirtinių gabumų neturi jokios įtakos.
- Ar protų nutekėjimo tendencija gali virsti ir balsų nutekėjimu?
Žinoma. Paskutiniaisiais metais suaktyvėjo tarptautiniai studentų ir pedagogų mainai. Atvažiavę iš užsienio pedagogai dažnai stebisi Lietuvos studentų ir moksleivių talentais. Žinoma, jie suinteresuoti, kad šie balsai atsidurtų jų klasėje, tai turi įtakos jų karjerai. Talentai viliojami įvairiais būdais, o užsienio pedagogai tų būdų turi nemažai. Tiesa, sunkmečio padariniai kiek apribojo ir jų galimybes.
Faktas, kad esame turtingi talentų. Liūdna, kad tai nevertinama, dažnai mąstoma tik žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, nežiūrint į ateitį, neįvertinant, kiek tas ar anas žmogus galėtų duoti šaliai, kokios įtakos turėtų valstybės prestižui.
Kultūra mūsų šalyje nesulaukia nei tokių investicijų, nei palaikymo, kaip, pavyzdžiui, krepšinis, tačiau pamirštama, kad ji yra prasmingesnė ir vertinama tų sluoksnių, kurie daro įtaką Europos gyvenimui ir politikai.
- Esate sakęs, kad jūsų nereikėjo vaikystėje versti muzikuoti. Ką daryti tėvams, kurių vaikai mokosi muzikos per prievartą?
Mocartas taip pat tingėjo muzikuoti. Matyt, Lietuvoje irgi yra nemažai tokių Mocartų.
Kiek man tenka susidurti, ar vaikas lankys muzikos mokyklą nusprendžia ne jis pats, o tėvai. Vaiko gabumai kartais būna labai sąlyginiai, bet tėvai norėtų tikėti, kad jie išskirtiniai. Deja, prisilietimas prie meno ir kultūros per prievartą kartais atgraso nuo to visam gyvenimui. Žinoma, tinginystė bet kokioje srityje yra nepriimtina ir netoleruotina, bet pratinant vaiką prie meno reikia atsargumo ir išminties. Kartais, jei akivaizdu, kad talentas švaistomas, verta dėti pastangas, kažkaip sudominti vaiką, nukreipti, kad mokslas duotų vaisių tautai ir pasauliui. Bet dirbtinai mentaliteto ar sugebėjimo išmintingai (ne egoistiškai) suvokti savo gabumų išskirtinumą, jų svarbą neišugdysi.
Tiesa, muzikos mokyklos šiandien yra po Damoklo kardu. Mokyklų tinklo, kurį paveldėjome iš sovietinių laikų, mums pavydi užsienio kolegos: jis leido iš paprastų šeimų vaikų atrinkti ir ugdyti talentus. Tačiau išlaikyti jį yra brangu, ir žvalgantis į Europą diskutuojama, ar verta tai turėti.
- Jūs vis dėlto pratęs dirbti su žmonėmis, kurių versti nereikia...
Pasitaiko visokių. Ypač pastaruoju metu, kai televizijoje tiek daug šou laidų ir vienadienių projektų, kur devalvuojamas profesionalusis menas: nepaisant to, kad dalyvauja profesionalai, reiškinys vis vien tampa labai paviršutiniškas ir laikinas. Tai labai žavi nesubrandinusius savo pasaulėjautos ir saviraiškos kriterijų žmones, trokštančius „dviejų minučių šlovės“ ir manančius, kad viską pasiekti galima greitai ir lengvai. Turime skaudžių pamokų, kai gabūs studentai, teikę daug vilčių, šiandien vegetuoja ir neišeina į didžiąją sceną. Ne dėl to, kad nebūtų laukiami, tiesiog pasirenka lengvesnę duoną.
Studentų akceleracija yra ryškesnė nei prieš 25 metus, užtat mentalitetas ir išprusimas gerokai smukęs. Kaupiamas paviršutiniškų „interneto“ žinių bagažas, bet gilesnio mąstymo ir savęs suvokimo yra žymiai mažiau. Dėl to sunkiau kurti vaidmenį: įprastai jei patirtis nėra įgyta asmeniškai, jos semiamasi iš literatūros, kitų patirties, o dabartiniams studentams visa tai atrodo nereikalinga. Jei neprofesionalūs aktoriai gali vaidinti televizijos serialuose ir sulaukti populiarumo, tai kam mokytis?
- Ar sutinkate, kad Lietuvoje muzika neatsiejama nuo reklamos?
Tam tikro piaro neišvengsi. Bet menininkas turėtų nepradėti spekuliuoti žiūrovų pasitikėjimu. Bendrauju su daugeliu jaunų atlikėjų - buvusių studentų ir matau, kaip juos nualina nuolatinių koncertų maratonas, kaip sunku išlaikyti tikrą kūrybinį pajautimą ir azartą, kad neprasidėtų masinė štampuotė. Dažnai emocijų nebelieka, akcentuojama tik forma, valdiška šypsena ir t.t.. Ką darysi, toks laikmetis. Kartais pasiekę tam tikrą populiarumo kartelę tampame atlaidūs sau, nebekreipiame dėmesio į kokybę, veikiame automatiškai.
Žiūrovai patiklūs, jie priims, bet turime būti sąžiningi jų, o taip pat ir savo profesijos atžvilgiu.
- Pats vengiate viešumo. Kodėl?
Man teko dirbti visuose Lietuvos muzikiniuose teatruose, ir kartais atviras kalbėjimas ar diskusija - net ne profesinėmis temomis – sukelia kai kurių asmenų nepasitikėjimą. Šioje meno srityje daug asmeniškumų. Bet neturiu ambicijų dominuoti, mano gyvenimo kredo: „Gyvenk taip, kad netrukdytum kitiems“.
Viešumas neatsiejamas nuo vertinimo, tačiau labai svarbu mokėti filtruoti kritiką, atskirti pelus nuo grūdų. Žmonės, o ypač artistai, į kritiką dažnai reaguoja jautriai.
Nuolat sulaukiu tiek kolegų, studentų, tiek žiūrovų atsako. Ne mažiau svarbu išugdyti sugebėjimą pačiam įvertinti savo darbą, nustatyti vidinius kriterijus, paklausti, ar visi tikslai pasiekti. Viešumas šį sugebėjimą vertinti save nešališkai kiek apmarina.
- Papasakokite apie paskutinius savo darbus.
Mano aistra - Panevėžio muzikinis teatras, gyvuojantis jau daugiau nei penkiolika metų. Tai unikalus reiškinys – vienintelis Lietuvoje municipalinis, t.y. savivaldybės išlaikomas muzikinis teatras. Bendradarbiauju su juo labai seniai. Šį mėnesį teatre planuojamos net dvi premjeros: Ch.W.Gluck vieno veiksmo komiška opera “Girtuoklio išblaivinimas” ir Dž.Verdi opera "Traviata". Turime planų atvežti į Lietuvą naujų, dar nematytų operečių. Šiuo metu kaip tik verčiu vienos jų libretą iš vokiečių kalbos.
Lietuvos rusų dramos teatre lapkritį pasirodys mano režisuota Williamo Waltono opera „Meška“ – LMTA studentų diplominis spektaklis. Jis įdomus tiek sudėtingomis vokalinėmis partijomis, tiek tuo, kad moderni muzikinė dramaturgija yra nepaprastai tiksliai susijusi su personažais. Williamas Waltonas žinomas kaip kompozitorius, itin išmintingai valdantis kompozicinę techniką. Netikėta šioje operoje ir tai, kad architektai Sigita Šimkūnaitė ir Arūnas Paslaitis debiutavo scenografijos srityje. Jie nepaprastai aistringai kibo į šį darbą, tad buvo itin malonu dirbti drauge. Dažnai pedagogai ir kolegos pastebi, kad studentų diplominis spektaklis, į kurį dedama daug pastangų, parodomas vos keletą kartų ir vėliau nugrimzta užmarštin. Kitas kursas jau kuria naują spektaklį.
- Kada pajuntate kūrybinį džiaugsmą?
Po labai įdomios repeticijos, kai kas nors atsiskleidžia, atranda save naujame amplua, galiu visą naktį nemiegoti, džiaugdamasis dėl to žmogaus. Tai gali būti ir tiesiog puiki repeticija, kai išeini pakylėtas, įkvėptas tolimesniam darbui.
Spektaklis yra maratonas, dažniau jauti įtampą nei džiaugsmą Būna daug atsitiktinumų, negaliu įsikišti, pasakyti: „Stop, dar kartą nuo šios vietos“, ištaisyti klaidos.
Įdomiausia yra ieškoti ir kurti. Su Lietuvos kameriniu orkestru, o neseniai ir Panevėžio muzikiniame teatre pastatėme Giovanni Battista Pergolesi operą „Tarnaitė-ponia“. Šio spektaklio versiją esu sugalvoję prieš septyniolika metų. Tą naktį, kaip man šovė mintis, atsimenu labai gerai. Džiaugiausi, kad atėjo nušvitimas, kaip ir ką turėčiau daryti. Daugiau nei penkiolika metų idėja gulėjo stalčiuje, kol atsirado galimybė ją realizuoti.
- Ar turite daugiau „užkonservuotų“ idėjų, laukiančių savo eilės?
Idėjų yra, bet jų įgyvendinimas reikalauja didelių išlaidų. Menas niekada neatsiperka. Ypatingai menas, kurį kuria keli kolektyvai. Tačiau tokio meno energetika itin veiksminga, jis turi ypatingą meninę ir dvasinę vertę.
Muzika ir teatras – samplaika, turinti savo magijos, nemanau, kad kas galėtų ją pranokti ar bent pretenduoti tai padaryti. Mano manymu, muzikinis teatras kaip žanras yra aukščiausias menų hierarchijoje.
Kita vertus, finansai muzikiniame teatre neturėtų būti priemonė. Stanislavskis sakė, kad teatras prasideda vien aktoriui išėjus į sceną. Galbūt mūsų pastatymai nėra tokie išvaizdūs ir prabangūs, bet mes siekiame, kad jie būtų meniški bei veiksmingi, nors ir minimalistiniai.
Žinoma, žanras įpareigoja: miuziklai ar operetė be specialios įrangos ar kitų priemonių neįmanoma, juk kokybiškas produktas – svarbiausia sąlyga.
- Be muzikos, ką veikaite laisvalaikiu? Kalbama, kad montuojate filmus.
Kolegos man yra sakę, kad esu laimingas, mat mano hobis sutampa su profesija. Kai klausia apie laisvalaikį, prisipažįstu: jo neturiu. Laisvalaikis yra laisvas nuo darbo laikas, o aš neberandu ribos. Net mano mėgiama sporto rūšis - autonominė gimnastika praverčia ieškant scenoje išraiškingesnės mizanscenos ar statant šokius, scenos kovas ir kt.
Filmavimas - mano profesijos dalis. Baigiau režisūrą Sankt-Peterburgo Rimskio-Korsakovo Konservatorijoje. Man įstojus į ją po vokalo studijų baigimo Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), dėstytojai nepatikėjo mano gerais kai kurių teorinių disciplinų pažymiais - turėjau perlaikyti penketą egzaminų. Po sėkmingo perlaikymo buvau atleistas nuo tų disciplinų paskaitų lankymo ir galėjau pasirinkti papildomas disciplinas, susijusias su kinu ir televizija. Taip išmokau montuoti filmuotą medžiagą. Šie įgūdžiai praverčia dirbant, pavyzdžiui, neseniai teko pagelbėti montuojant Lietuvos televizijos nufilmuotą mano pastatytą miuziklą „Karolis“ apie popiežių Joną Paulių II.
