G. Verdi „Otelas“ – tai antrasis režisieriaus darbas, pristatytas Lietuvos nacionalinėje operoje ir puikiai parodantis unikalaus Nekrošiaus stiliaus privalumus ir trūkumus.
Viena vertus, spektaklyje vyrauja neišvengiamas, gaivus naujoviškumas – tai originalumas, kuris priverčia žiūrovą godžiai sugerti į save kiekvieną „šviežią“ idėją. Net ir neapibrėžta režisieriaus sūnaus Mariaus Nekrošiaus scenografija, nusviedžianti mus į prieblandos pasaulį, nesugriauna šio pojūčio. Scenoje nėra konkretaus laiko ar vietos nuorodų, regime tik iškilią į laivą panašią figūrą ir milžinišką plokščią diską – gal tai užuominos į vyriškąjį ir moteriškąjį pradą?
Spektaklyje nuolat pinasi tvirta prasmė ir sutrikimas. Pavyzdžiui, Otelo ir Dezdemonos meilės dueto kulminacijoje regime pagrindinius veikėjus atsisukusius tiesiai į publiką, delnais užsidengusius akis ir lūpas (siaubo ženklas); tarsi kalbėdami islamišką maldą, jie bučiuoja ne vienas kitą, o savo delnus. O štai trečiajame veiksme, perspėdamas Dezdemoną dėl jos piktadarysčių, Otelas atlieka keistoką piruetą. Ar suprasite šiuos įvaizdžius, ar ne – tai jau loterija.
Laimei, manyčiau, kad kelis kartus šią loteriją pavyko išlošti. Ypač įsiminė tai, kaip Nekrošius traktavo chorą. Įžanginė audros scena, kurioje šalia gamtos stichijos, regis, galima buvo išgirsti minios riaumojimą, buvo išspręsta tiesiog pribloškiamai.
Viena iš įspūdingiausių idėjų – pavydaus Otelo įsiūčio parodymas: trečiajame veiksme mauras išlieja savo pyktį ne tik ant Dezdemonos, bet ir minios, kuri ją supa ir veidrodiškai atkartoja visus jos judesius, kol Otelas savo žodžiais ir veiksmais siunčią ją į mirtį.
Sigutė Stonytė savo Dezdemonai suteikė nepaneigiamo nuoširdumo ir dorumo – nebeliko jokių abejonių, kieno lūpomis spektaklyje kalba tiesa.
Dainiaus Stumbro Jagas buvo idealus piktadarys, kurio blogis – pamatuotas ir nepervaidintas, o pats personažas – „nuoširdus, atviras ir kupinas bičiuliškumo“, t.y. toks, kokį jį regėjo Boito.
Vaido Vyšniausko Otelui pritrūko vokalinės jėgos, tačiau solistas pasiekė puikius rezultatus finalinėse spektaklio scenose, kai Otelas grįžta kankinti ir nužudyti Dezdemonos jos lovoje – šiame spektaklyje ją atstoja laivelius primenantys sparnai, galiausiai virstantys ir poros kapu.
Kai tik draminį spektaklio intensyvumą pertraukdavo mįslingos režisūrinės keistenybės, žiūrovas vis dėlto galėjo mėgautis garsu, kurį Gintaras Rinkevičius išlaisvino orkestro duobėje. Dirigentas su pasigardžiavimu nusiuntė savo chorą ir orkestrą į tobulą, kvapą gniaužiantį siautėjimą. Koks tai kontrastas racionaliam ir apskaičiuotam scenos režimui!
Nekrošiaus vizija išties pasižymėjo puikiomis naujomis idėjomis, tačiau būtent Rinkevičiaus nesustabdoma muzikinė reakcija ir intuicija, kupina spontaniškos ugnies ir jausmingumo, nuskynė vakaro laurus.
