„Jie tapo revoliucijos teatre vėliava, sukurstė būrelį jaunimo, kuris turbūt net nesuprato, ką daro. O viskas labai paprasta: jie tapo solistų ambicijų ir pavydo aukomis. Žymūs solistai, atėjus metui pasitraukti nuo scenos, nenori išeiti ir iš teatro. Kadangi yra labai ambicingi, bet kokio darbo nenori, svajoja apie vadovaujamus postus“, – „Vilniaus dienai“ sakė T. Sedunova.
„Juk tai mano „Romeo ir Džuljetos“ pastatymas tapo Lietuvos baleto vizitine kortele. Šis spektaklis ir iškėlė E.Špokaitę į aukštumas. Juk „Carmen“ irgi buvo pastatytas tik dėl E.Špokaitės. Juk ji pas mus buvo ir Dezdemona, ir Ana Karenina, ir Kopelija. Ko dar trūko? Kalbant apie kitus, kokį nepasitenkinimą gali lieti balerina (Mika Hamanaka – red. past.), metus praleidusi motinystės atostogose. Pats Aurimas Paulauskas tik praėjusio sezono pabaigoje pradėjo atsigauti po operacijos. M.Hamanakai, pratusiai būti pagrindine klasikinio baleto spektaklių šokėja, tiesiog nepatiko tai, kad jos partijas ne prasčiau atlieka ir kitos solistės, pavyzdžiui, Anastasija Čumakova ar Olga Konošenko. Juk negalėjome sustabdyti teatro gyvenimo vien dėl to, kad viena šokėja išėjo gimdyti. Lygiai taip pat, kai grįžus negalėjau pasakyti kitoms šokėjoms, kad jų paslaugų jau nereikia. Teko dalytis vaidmenimis. Niekaip nesuprantu, kam reikėjo ant manęs išpilti šitiek purvo?“, – piktinosi T. Sedunova.
„Neįsivaizduoju, ar pasaulyje dar yra toks teatras, kad artistai skelbtų ultimatumus... Maža to, ji paprašė Džuljetos ir Raudonosios Žizel vaidmenų – tai visai ne jos amplua. Juk tenoras negali atlikti boso partijos!“, – tvirtino buvusi teatro baleto meno vadovė.
„Lietuvos baletui tikrai niekuo nenusikaltau, tačiau šiais teatro koridoriais vaikščioti jau nenoriu“, – kalbėjo T. Sedunova.
