Labai seniai Lietuvos teatruose teko matyti tokį spektaklį, kurį su malonumu žiūrėjau, ko gero dar su didesniu klausiausi, kuris pribloškė savo estetiniu skoniu, subtilumu. Visi komponentai – scenovaizdis, šviesos, kostiumai ir grimas, režisūra, muzika – čia liejosi į nedalomą visumą, pakylėtą virš šimtais kas savaitę užgriūvančių „projektų“, kurie be pliuso ženklo ataskaitoje vargu ar turi kokią kitą išliekamąją vertę.
Operą „Liučija di Lamermur“ statė patikima menininkų komanda: patyręs dirigentas Julius Geniušas, meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė, talentingas kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Tarp tų žinomų pavardžių dailiai įsipynė 27–erių metų režisieriaus Gedimino Šeduikio vardas ir debiutas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, įtaigią scenografiją kūrė dailininkas Andu Dumitrescu.
Pirmiausia šiam rumunų menininkui ir norėčiau išsakyti pagiriamąjį žodį už minimalistinį, detalėmis neperkrautą scenovaizdį. Vyraujančios griežtos formos ir pilki tonai kuria įtaigų kontrastą aistringiems, meilės ir neapykantos jausmų draskomiems personažų charakteriams. Vos keli akcentai – fotelis, fontanas, langas, o žiūrovo fantazijai jau atkelti vartai į įvykių laiką ir vietą. Puikiai A. Dumitrescu išsprendė ir akustikos problemas, tokias svarbias muzikiniame teatre. Dailininkas atvėrė visą scenos gylį, uždengė kulisus, todėl garsas sklido tiesiai į žiūrovų salę, pasiekė net tolimiausiose vietose sėdinčią publiką. Girdėjosi kiekvienas itališkai padainuotas žodis, kiekviena išsakyta replika, kiekvienas atodūsis.
Ne visus 65 spektaklius, kuriems kostiumus ir grimą kūrė dailininkas Juozas Statkevičius, teko matyti. Kuriuos žiūrėjau – meistriškumas abejonių nekėlė: prabangu, elegantiška, netgi aristokratiška. J. Statkevičius jaučia smulkios detalės ir visumos jungtį. Gal ankstyvuosiuose dailininko darbuose būdavo pernelyg didelis mėgavimasis detalėmis, tačiau „Liučijoj di Lamermur“ žaidžia jau konceptualus mąstymas. Dominuoja kelios pagrindinės spalvos: pilka, balta, juoda, raudona. Išradingai išgaunami kiek pabodusių pilkų tonų atspalviai: žalsvas, melsvas, violetinis. Pribloškianti Liučijos raudono aksomo suknia II veiksme tarsi byloja meilės galią, juodas lordo Enriko apsiaustas įkūnija tamsius kėslus, baltas lordo Arturo kostiumas pabrėžia neryžtingą ir bespalvį personažo charakterį. Jei ne keli raudoni akcentai – kostiumų sprendimas primintų nespalvotą filmo juostą, kurią su pasididžiavimu galėtumėme rodyti Niujorke ir Paryžiuje, Londone ir Vienoje.
Režisierius Gediminas Šeduikis sako, jog „statydamas „Liučija di Lamermur“ mąstė apie personažų kolizijas, klausėsi muzikos, kuri padiktavo natūralią spektaklio formą – šiuolaikišką jos interpretaciją, artimą šiandienos žiūrovui“. Svarbu, kad režisierius ne tik klausėsi muzikos, bet ir išgirdo ją. G. Šeduikio režisūra niekur jos neužgožia, atvirkščiai, ryškina bel canto melodijų grožį, paslankumą, įprasmina kiekvieną koloratūrą. Čia ir su žiburiu ieškodami nerasime bereikalingų trypčiojimų, šokinėjimų, žingsniavimų, kardų mojavimų, dešimtimis skaičiuojamų metaforų, kurios blaško dėmesį, įkyriai braunasi į žiūrovo sąmonės klodus, nukreipdamos dėmesį nuo pagrindinio tikslo – muzikos.
„Liučijoj di Lamermur“ solistams tenka nelengvi uždaviniai: jie dainuoja ir sėdėdami, ir gulėdami, ir vaikščiodami. Tačiau visa tai natūraliai įsilieja į muzikinį veiksmą, nenustelbia jo.
Solistus – Ramintą Vaicekauskaitę Liučija) ir Laimoną Pautienių (Enrikas) – galėčiau vertinti vien superliatyvais. Dainavimas – tobulas, raiška – nenusileidžianti aukščiausio meistriškumo dramos aktoriams. Europinis, o gal ir kitus kontinentus siekiantis lygis!
Kupinas dramatizmo ir raiškių viršūnių Vaido Vyšniausko (Edgardas). Kiek nuosaikesnis, lyriškesnis tą patį vaidmenį kuriantis Edmundas Seilius. Nuostabi ir kita pagrindinio vaidmens atlikėja – Gitana Pečkytė.
Meistriškai dirigento J. Geniušo sustyguotos ansamblinės scenos, kurių tiek daug šioje operoje ir kurios tokios sudėtingos. Pakankamai darniai skamba ir J. Geniušo diriguojamas orkestras: puiki valtornių grupė, raiškūs fleitos solo, gal kiek mažiau sekėsi prabilti arfai? Antrąsyk (pirmąsyk LNOBT) prisilietęs prie G. Donizetti operos „Liučija di Lamermur“ partitūros maestro į savo kūrybinę biografiją įrašė dar vieną etapinį spektaklį. Mano manymu, trečiąjį: „Andrė Šenjė“, „Kabaretas“, „Liučija“.
Puikius dainavimo įgūdžius ir neįtikėtiną sceninį paslankumą rodė Kauno muzikinio teatro choras (chormeisteriai Rasa Vaitkevičiūtė ir Ramūnas Tilvikas). Nežinau, kaip gerbiamajai publikai, bet man Lietuvos muzikinių teatrų chorai yra patikimesni, stabilesni, labiau disciplinuoti net už Milano „La Scala“ kolektyvą.
Padėkos žodį norėtųsi tarti ir programos teksto autorei bei redaktorei Linai Stankevičiūtei. Ne tik už skoningai išleistą leidinį, bet ir už literatūrinį vadybinį darbą, reikalaujantį daug sumanumo, kryptingumo, greitos orientacijos, profesinės etikos.
Pamatyti šį spektaklį tikrai verta.
