Lietuvių publika įvertino režisierės Dalios Ibelhauptaitės sukurtą modernią, novatorišką klasikos interpretaciją. Per spektaklio premjerą labiausiai žiūrovų dėmesį patraukė išskirtinis solistų meistriškumas ir kinematografiškai sukurti įtaigūs vaidmenys, į kitą laikmetį – 1970-ųjų sovietinę „komunalkę“ ir 1980-ųjų Niujorko mados pasaulį – perkeltas operos veiksmas, iki smulkmenų išdirbtos Dick Bird’o scenografijos detalės ir autentiški, nostalgija alsuojantys Juozo Statkevičiaus kostiumai.
Bet daugelio žiūrovų mintyse knibžda klausimas – o kas slypi už scenos? Kaip toks didelis pastatymas telpa į salę, visiškai nepritaikytą teatriniams pasirodymams? O kaip išsitenka visos spektaklio žvaigždės?
Net keturias savaites dieną iš dienos du jauni menininkai - LMTA kino ir televizijos katedros studentai Kęstutis Kuskys ir Gabrielė Nazaraitė praleido “bohemiečių” repeticijose, kai buvo kuriamas “Onegino” spektaklis.
Savo įspūdžius jie suguldė į kursinį darbą “The making of Onegin” (kurso vadovai J. Lapinskaitė ir A. Puipa).
Šis filmukas atskleidžia visas užkulisių paslaptis! "Bohemiečių" spektakliai prasideda būtent čia - Kongresų rūmų fojė, kur pūpso spektaklio rekvizitas, zuja scenos darbininkai, nešiojamos dekoracijos. Šiame žiūrovui nematomame pasaulėlyje tvyro ypatinga energija ir jaudulys. Čia darbuojasi būrelis grimuotojų, žaibiškai gražinančių scenai dešimtis artistų: visų jų grimas - skirtingas, nes visi personažai skirtingi. Kostiumų ir grimo dailininkas J. Statkevičius prieš spektaklį – lyg eismo reguliuotojas: šitiek daug darbų vyksta vienu metu, ir nieko negalima atidėti ar praleisti; kiekviena spektaklio detalė - skrybėlė, rankinė, pirštinaitė – reikiamu momentu turi atsidurti jai skirtoje vietoje.
Neatskiriama “bohemiečių” darbo dalis – jumoro jausmas, kuris gelbėja net pačiose rimčiausiose, streso kupinose situacijose. Filmuke į visą veiksmo šurmulį įsijungia jauniausias “bohemiečių” “Onegino” artistas Nojus Žalys. Jis ir tampa neoficialiu filmuko vedančiuoju. Paradoksas tas, kad Nojus vaidina Auklės anūką, o Auklės vaidmenį atlieka jo tikra močiutė - Lietuvos operos primadona Irena Milkevičiūtė. Scenoje susitinka trys kartos – “bohemiečių” pastatyme Tatjanos vaidmenį dainuoja Asmik Grigorian, Nojaus mama.
„„Bohemiečiai“ dainuoja širdimi“, - sako trupės senbuvė Asmik. O Edgarui Montvidui kiekvienas „bohemiečių“ spektaklis – tarsi susitikimas su mylimais klasės draugais. Šiuo metu I. Stravinskio operoje “Lakštingala” Quebec Operos festivalyje Kanadoje dainuojantis Edgaras Montvidas, prisiminęs “Onegino” pastatymo užkulisių gyvenimą, pasakoja, kad paprastai operos teatruose kiekvienas solistas turi savo grimo kambarį, bet Kongresuose jų iš viso yra tik du – “vaikinų ir merginų”.
“Maestro Gintaras Rinkevičius mums, vyrams, mielai perleidžia savo didįjį kambarį (mat mes turime labai daug kostiumų), o pats tenkinasi mažiuku belangiu ir šaltu kambarėliu. Visi susirenka gerti arbatos prieš spektaklį mūsų kambaryje, nes moterys turi mažą kambarėlį, joms tenka tik po vieną kėdę”, - juokiasi solistas.
“Atmosfera spektaklio metu yra tokia ypatinga, kad netikėtai užklydęs svečias dainininkas galėtų tik pavydėti tokios bohemiškos, neoficialios aplinkos. Mes neturime atskirų kambarių su veidrodžiais, net sąlygų normaliai prasidainuoti (todėl kenčia mano kaimynai viešbučiuose), tačiau juk ne tai kuria teatrą! “Bohemiečių” sėkmės receptas manau slypi kūrybinės laisvės ir santykių darnoje!” – pasakoja E. Montvidas.
Daugeliui “bohemiečių” solistų tenka dainuoti didžiausiose Europos scenose, todėl pamatyti juos visus kartu Lietuvoje galima vis rečiau ir rečiau. Vakaruose darbo sąlygos ir užkulisiai yra nepaprastai komfortabilūs, tačiau Vilniuje “bohemiečiai” neturi savo tikro teatro, todėl Kongresų rūmuose verdantis užkulisių gyvenimas nėra įprastai standartinis.
Prieš premjeras šios trupės dainininkai repetuoja nuo ryto iki nakties tarsi apimti transo, o „bohemiečių“ siela D.Ibelhauptaitė dar ir stebi visą didžiulį operos gamybos mechanizmą. "Po repeticijų jaučiuosi dar žvalesnė negu ryte“, - tikino režisierė. Visi "bohemiečiai" nuo didelių krūvių, regis, ne glemba, o žvalėja. Toks nepaaiškinamas kolektyvinės kūrybos ir energijos apykaitos dėsnis veikia šioje trupėje.
Pagrindinius vaidmenis rugsėjo mėnesio „Onegino“ spektakliuose ir vėl atliks rimčiausios “bohemiečių” solistų pajėgos. Oneginą dainuos Diuseldorfo operos vedantysis baritonas Laimonas Pautienius, kuris, kaip rašė kultūros apžvalgininkė Asta Andrikonytė, „premjeros vakarą galbūt sudaužė širdį ne vienai žiūrovei – šio artisto įtaigos ir charizmos galėtų pavydėti daugelis Onegino vaidmens kūrėjų“.
Asmik Grigorian grįš dainuoti Tatjanos po stulbinančios sėkmės sulaukusių spektaklių Berlyno Komische Operoje, kur solistė atliko pagrindinį Undinės vaidmenį A.Dvoržako operoje “Undinė” ir Kiolno operoje, kur atliko Marie vaidmenį Albano Bergo operoje „Vocekas“.
Lenskio vaidmenį rugsėjo mėnesį atliks Edgaras Montvidas. Po praėjusių spektaklių “Šiaurės Atėnai” puikiai apibendrino visų nuomonę: “Montvidas pasiekia ir išreiškia tai, ką gali dovanoti tik opera – gryną, autentišką emociją. Šis vaidmuo kupinas tos “bohemiečių” deklaruojamos, profesionaliai ir su entuziazmu valdomos kūrybinės energijos.”
