Jubiliejinėje Vaclovo Kosciuškos gimimo šimtmečiui skirtoje parodoje lankytojams rodoma per 200 dailininko darbų. Tai pirmas tokio masto šio XX a. romantiko viešas pristatymas. Eksponuojami tapybos kūriniai, knygų iliustracijos ir pačios knygos, ekslibrisai ir jų projektai, scenografijų projektai, medaliai, šaržai, plakatai, paties dailininko darytos nuotraukos. Parodoje pristatomi kūriniai iš privačių kolekcijų ir valstybiniuose rinkiniuose (Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Bibliografijos ir knygotyros centre) saugomos vertybės. Parodą inicijavo Vilniečių ainių klubas bei Lietuvos dailės muziejus. Prie parodos sumanymo įgyvendinimo prisidėjo ir dailininko dukra Aurelija Kosciuškaitė-Petkevičienė.
„Vaclovas Kosciuška paliko patriotiškai nusiteikusio lietuvio vilniečio, laisvo bohemos atstovo legendą ir kūrinius, kurie tampa vis svarbesne XX a. vidurio Lietuvos meninio paveldo dalimi, reprezentuodami jos įvairovę ir mažai žinomas briaunas,“ – pasakoja parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
„Dailininkas gimė ir gyveno epochoje, kurioje visą laiką grūmėsi idealistinis „tautos“ ir „tėvynės“ sąvokų aukštinimas su realybe, trypusia, niokojusia, naikinusia tautas ir jų tėvynes. Nepaisant visų likimo išmėginimų, gražiausias pasaulio miestas Kosciuškai liko Vilnius, brangiausia ir įdomiausia šalis – Lietuva. Rūpestis dėl Lietuvos išlikimo ir lietuvybės saugojimo bei ugdymo Kosciušką tvirtai susiejo su romantinės pasaulėžiūros formuota kultūra ir realistinės raiškos tradicija, leidusia visiems suprantama forma perteikti alegorinius įvaizdžius ir tą tikrovę, kuri dailininko tautiečiams turėjo simbolio prasmę, galią ir vertę.
Kosciuškos gerbėjų ratas buvo ir liko nemažas, nes dailininkas tapė tai, kas Lietuvą mylinčioms akims buvo ir yra gražu. Jo peizažų motyvai – saulės nutvieksti laukai, vešli vasaros pievų žolė, tyros upės ir upeliai, medžiais apaugusiais krantais, medinės kaimo trobos ir jaukūs Vilniaus Žvėryno kiemai, vingrios Vilniaus senamiesčio gatvelės. Sovietmečio pilkume žavėjo ryškios Kosciuškos natiurmortų spalvos, buvo patrauklios ir kiek ekscentriškos pastangos atverti langelį į legendų pasaulį – su undinėmis, kipšais, antropomorfinius pavidalus įgyjančiais rūkais ar debesimis, mergaitėm-angelais.
Kosciuška yra nutapęs ne vieną muziejinę vertę turintį paveikslą. Tačiau šio dailininko kūrybos visumos neįmanoma pamatuoti vien tapybos matu. Kosciuškai nestigo meistriškumo ir įgūdžių, kuriuos jis sėkmingai pritaikė pačiose įvairiausiose meninės kūrybos srityse. Jis buvo tikras universalas: dirbo tapybos, grafikos, spaudos dizaino, taikomosios dailės, medalininkystės srityse; jo vardas siejamas su Lietuvos moderniosios fotografijos istorija. Kosciuška pasižymėjo ir bažnytinės dailės srityje, kurios didieji XX a. Lietuvos dailės talentai vengė. ”
