70-ąjį gimtadienį šįmet švęsiantis amerikiečių pianistas šią progą nusprendė paminėti, sugrįždamas prie savo muzikos šaknų. Jokių garso efektų ar svečių – kelis dešimtmečius visą pasaulį kerinčios melodijos liesis iš „Steinway“ fortepijono, kurio klavišus lies šio pripažinto džiazo virtuozo pirštai. Kol kas paskelbta tik apie keletą šįmet vyksiančių tokių solinių Ch.Corea koncertų, tik du iš jų vyks Europoje. Vienas jų – jau po savaitės Vilniuje.
Populiarumas tarp džiazo mylėtoju, kaip „The Rolling Stones“
„Šios Chicko solinės gastrolės kelia didžiulį susidomėjimą. Tokia koncerto idėja išryškina kiekvieną smulkmeną, leidžia visą dėmesį sutelkti į pianisto sugebėjimus. Keliami ypatingi reikalavimai akustikai, salėms, kuriose pasirodys muzikantas. Mums ypač džiugu, kad jis priėmė kvietimą atvykti į Lietuvą – dėl šių koncertų varžosi daugelis Europos miestų, tačiau Ch. Corea žino, kad šioje šalyje turi daug ištikimų gerbėjų“, - sakė muzikantą pakvietusios agentūros „Baltic Concert Group“ vadovas Deividas Afarjanc.
Džiazo publikai Ch. Corea vardas reiškia maždaug tą patį, ką operos klausytojams – Luciano Pavarotti, o roko mėgėjams - „The Rolling Stones“, „The Beatles“ ir „Pink Floyd“ sudėjus kartu. Prieš penkis dešimtmečius karjerą pradėjęs pianistas pirmąjį albumą išleido dar 1966-aisiais. Po dvejų metų jis prisijungė prie garsiojo trimitininko Mileso Daviso grupės, džiazo istorikų vadinamos ryškiausių talentų kalve.
1970-aisiais palikęs M. Davisą, Ch. Corea įsuko įspūdingą įvairaus skambesio projektų karuselę – nuo avangardinio džiazo grupės „Circle“ iki džiazą ir roką į melodingą kokteilį suplakusio kolektyvo „Return To Forever“. Tačiau jau aštuntojo dešimtmečio viduryje jo kūryba vis dažniau buvo siejama ne su grupių, o su paties Ch. Corea vardu – pianistas tapo didelio ryškumo žvaigžde, už pasirodymus festivaliuose gaunančia didžiulius honorarus ir tapusia įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams jaunų muzikantų.
Muzikanto visuotinio pripažinimo ženklas – ir garsių džiazo atlikėjų, kurie veržiasi su juo bendradarbiauti, sąrašas. Ch. Corea grojo su Bobby McFerrinu, Joe Patitucci, Dave'u Wecklu, Dave'u Hollandu, Stanu Getzu, Alu Di Meola, Stanley Clarke'u, Gary Burtonu, Kenny Garrettu, Jeanu-Lucu Ponty, Johnu McLaughlinu – šį žvaigždžių sąrašą galima tęsti ilgai.
Aktualus ir vakar, ir šiandien
Pianisto sėkmės paslaptis – ne tik nuostabus instrumento valdymas, bet ir įvairialypė, į šablonų rėmus netelpanti kūryba. Vieniems labiausiai patinka Ch. Corea grupės „Elektric Band“ grojamas roko ir džiazo derinys, kitiems – kito jo projekto „Akoustic Band“ sugrįžimas prie tradicinių džiazo šaknų, tretiems – pastaraisiais metais juntamas susidomėjimas šiuolaikine klasikos muzika.
Ypatingai patrauklus Ch. Corea bruožas – nuolatinis naujovių ieškojimas. Nemažai kitų jo amžiaus muzikantų mėgaujasi praeities pasiekimais, koncertuose atlikdami vien seną kūrybą. Ch. Corea išlieka aktualus ir XXI amžiuje - prieš dvejus metus įkūrė naują grupę „5 Peace Band”, su kuria pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą (iš viso pianisto kolekcijoje – jau šešiolika „Grammy“). Negana to, 2010-aisiais džiazo biblija vadinamas JAV žurnalas „Downbeat“ būtent šį pianistą paskelbė metų atlikėju.
„Rašau muziką tam, kad šlovinčiau gyvenimą. Esu tikras, kad tikras menininkas turi elgtis tik taip. Tai – daugiau nei darbas. Tai – gyvenimo būdas“, - apie savo kūrybą sako Ch. Corea. Muzikos kritikai jį vadina mąstytoju ir pionieriumi, tačiau bene taikliausiai pianisto sugebėjimus apibūdino legendinis M. Davisas. „Ach, tu bjaurybe“, - išsprūdo trimitininkui, kai jis daugiau nei prieš keturis dešimtmečius išgirdo grojantį Chicką.
