„Nors „Otelą“ statau jau ketvirtą kartą, kaskart tai nauja. „Otelas“ yra mano mylimiausia Verdi opera. Dirbti su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi – nenusakoma patirtis. Nesvarbu, kad jis pats yra sakęs, jog nieko muzikoje nesupranta. Netiesa. Muziką jis jaučia nepaprastai jautriai! Jis turi stulbinančią meninę ir muzikinę intuiciją, tad visai nebūtina turėti profesionalų muziko išsilavinimą, juk intuicija – vienas svarbiausių mene dalykų. Nekrošius spektaklyje nekonfliktuoja su Verdi, bet operoje tikrai nebus jokių „operinių šablonų“ ir net aš turėjau ko pasimokyti iš jo darbo“, - sako dirigentas G. Rinkevičius.
Visą spektaklio repeticijų laikotarpį nei režisierius, nei dailininkai nenorėjo atskleisti jokių detalių ar pastatymo idėjų, tausodami publikos įspūdžius premjerai. Keistas sutapimas, bet lygiai taip 1887 m. elgėsi ir pats G. Verdi. Nepaisydamas daugybės prašymų, jis liko ištikimas sau ir neleido pašaliniams stebėti repeticijų: maestro puikiai žinojo, kad joks įsibrovėlis nesusilaikys nepapasakojęs kitiems, ką matė ir girdėjo. Verdi nuomone, publika turi teisę patirti apkalbų nesuterštą premjeros įspūdį. Iki pat paskutinės minutės jis netgi buvo pasilikęs teisę keisti premjeros datą.
