12-oji Vilniaus tapybos trienalė tęsia 1969-aisiais Lietuvos dailininkų sąjungos pradėtas tradicijas. Šiose parodose dažniausiai būdavo pristatoma Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - dailininkų kūryba, kurią papildydavo kelių autorių, kviestų iš kitų regionų, darbai.
Praėjusioje 11-oje Vilniaus tapybos trienalėje pirmą kartą atsisakyta tradicinės formuluotės "Baltijos šalių tapytojai ir jų svečiai", siekiant rengti parodas "Tapyba Baltijos šalyse ir kitur".
Šis principas šįmet toliau plėtojamas - iš daugiau nei pusės šimto dalyvių - pusė lietuvių.
Jei 11-oji Vilniaus tapybos trienalė "Tapybiška" bandė iliustruoti įvairialypes tapybos strategijas, tai 12-oji "Septynios tapybos tiesos" siekia septyniais pjūviais (Tradicija. Dipoliai. Dialogas. Raiškos virsmas. Dominantė: forma ar turinys? Veiksmas, ritualas. Etiketė) jas suskaidyti.
Parodos kuratorius Ignas Kazakevičius pasirinko septynių tonų spalvinės skalės įvaizdį. Jį domina lietuviškosios tapybos krizė ir naujų formų paieškos, naujas tapybiškumo proveržis, neigiantis tradiciją, tapybos kūrinio sampratą.
"Septynios tapybos tiesos" kreipia dėmesį į lietuviškos tapybos pokyčius, kardinalią autorių polemiką su savimi.
12-oji tapybos trienalė analizuoja skirtingų Lietuvos autorių iš Kauno ir Vilniaus tapybą: ir tų, kurie aktyviau ekperimentuoja su paviršiaus medžiagiškumu bei netradicinėmis medžiagomis, ir tų, kuriems jų tapybos maniera neleidžia eksperimentuoti.
Trienalei pasirinktas veidrodinis eksponavimo tipas - užsienio ir lietuvių autorių sugretinimas.