Naujasis "Skrajojančio olando" pastatymas jau susilaukė didelio operos mėgėjų dėmesio. Taigi kai kurių muzikų būgštavimas, esą lietuvių melomanams R. Wagneris per sunkus ir labiausiai norima klausytis itališkos operos, pasirodė nepagrįstas. Norisi tikėtis ir linkėti teatrui pastatyti dar ne vieną Wagnerio operą. Tai būtų ne tik įdomu teatrą lankančiai publikai, bet ir labai naudinga patiems operos dainininkams, regis, kiek per ilgai užsibuvusiems vieno operinio stiliaus ribose.
Naujasis R. Wagnerio "Skrajojančio olando" pastatymas – didelė statytojų ir atlikėjų sėkmė. Karštus premjerinius įspūdžius patvirtino ir šis po trijų savaičių įvykęs spektaklis. Galima drąsiai teigti, kad teatro repertuare atsirado aukštos meninės prabos scenos veikalas, kuriame muzika, režisūra ir scenografija siekia vieno tikslo: kuo įtaigiau ir giliau atskleisti kompozitoriaus sumanymo esmę – meilės aukos galybę, primenančią Kristaus auką žmonijai.
"Skrajojančio olando" statytojai dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė Francesca Zambello ir jos asistentas Stephenas Tayloras, dailininkė Alison Chitty bei šviesų dailininkas Rickas Fisheris spektaklio idėją rutulioja kiekvienas savomis priemonėmis, tačiau vienas kito darbą jaučia pavydėtinai subtiliai, kits kitą nuolat papildo ir paremia, tarsi perdavinėtų nepaprastos vertės talismaną. Todėl spektaklį gaubia harmoniją emanuojanti aura. Tiesa, šiame, ketvirtajame, spektaklyje ją kiek trikdė piktnaudžiavimas dūmais, dekoracijų keitimo triukšmai, nepakankamai tikslus apšvietėjų darbas ir, palyginti su premjeros tikslumu, šiek tiek atsipalaidavę orkestrantai.
Pasak režisierės F. Zambello, operos statytojai yra tik atlikėjai. Ši nuostata suponuoja pagarbų požiūrį į kompozitoriaus sukurtą tekstą ir savojo kūrybinio ego sutramdymą, nekėlimą jo į pirmą planą. Kaip tik tai žiūrėdami veikalą nuolatos jaučiame. Nors jame esama sceninių naujovių, kinematografiško veiksmo ir vienos kitos drastiškesnės detalės, apeliuojančios į šiandienos gyvenimo aktualijas, viską valdo saikas, geras skonis ir pagarba tekstui bei muzikos pirmenybės pripažinimas.
Scenografija – funkcionali, taupi, bet labai išraiškinga ir visai pakankama kurti vaizdams, kuriuos turėtume pamatyti. Kelios laivo stiebų konstrukcijos su kabančiais lynais dėl meistriško apšvietimo virsta tai sveikų grubokų jūreivių veiksmų arena, tai vaiduokliškų būtybių šiurpia buveine, tai Dalando namų kontūru. Sakytum, elementari, plačiai naudojama priemonė – konstrukcijos apšvietimo kontrastingas keitimas – įgyvendinta tiksliai ir profesionaliai, duoda laukiamą efektą. Vienaip minėta konstrukcija atrodo apšviesta melsvai ir visai kitą emocinį krūvį gauna, kai apšviečiama raudonai arba įprasta šilta gelsva šviesa. Ši spalvų paletė įprasminama ir kituose scenografijos bei kostiumų elementuose. Viskas susisieja, turi savą logiką ir, svarbiausia, aiškią mintį.
Tie patys lynai antrame veiksme verpėjų scenoje tampa be paliovos besivyniojančio siūlo ir tokio pat darbo, ilgo ir niekad nesibaigiančio, simboliu. Tačiau tai ir nuoroda į nuolatinį vyrų plaukiojimą jūroje, o moterų – laukimą krante. Šiuo lynu tarsi bendru likimu sujungtos abi pusės. Spektaklyje atsiradusi mimų grupė savo nuogais, raumeningais, šiek tiek atgrasiais ir erotiškais kūnais asocijuojasi su mitinių apeigų dalyviais, keliančiais šiurpą būtent tuo ryškiai pabrėžtu kūnišku žemiškumu. Kadangi šioje R. Wagnerio operoje nestinga mito bruožų, šios mimų kuriamos mitinės nuorodos pakankamai gerai tinka kūrinio prasmių laukui.
Visų solistų ir choro artistų vaidyba buvo saikinga ir motyvuota; joje nėra forsavimo ar ko nors išgalvoto, kas trukdo atlikėjams dainuoti ir kam išsyk imi priešintis. Minėta spektaklio spalvų simbolika, mėlynos ir raudonos kontrastas, yra išryškinamas vykusiai sumanytoje judančioje papildomoje uždangoje. Ji atskiria žmonių ir vaiduoklių pasaulius, atskamba Zentos suknelės skaisčiai ryškiame raudonyje bei Olando paslaptingo juodo apdaro raudonoje detalėje. "Žemiškieji" kranto veikėjai buvo aprengti skoningais istoriniais kostiumais.
Spektaklio muzikinį vyksmą meistriškai valdo Gintaras Rinkevičius. Tikrasis spektaklis prasideda nuo uvertiūros, kurią jo diriguojamas orkestras atlieka išties raiškiai ir dramaturgijos požiūriu prasmingai. Dar nepakilus uždangai gali suvokti ir išgyventi būsimą dramą. Kruopščiai parengtas orkestras nestokojo turtingų spalvų, o orkestro tutti – banguojančio šėlsmo, beveik vizualiai perteikiančio audros draskomą jūrą. Ypatingos gyvybės ir lankstumo muzikai teikė dirigento valdoma griežto ritmo ir neramaus rubato kaita, išreiškianti dviejų muzikinių pradų priešpriešą, įsiklausymas į lyrinių temų ir kiekvieno epizodo pabaigą. Tai teikė muzikai laisvo alsavimo ir erdvės.
Minėtos interpretacijos savybės buvo būdingos visai veikalo muzikos plėtrai, kurią iki kūrinio pabaigos tvirtai valdė dirigentas. Orkestras buvo jautrus solistų partneris, negožęs jų balsų, įsiklausęs į herojų emocinę būseną ir subtiliai jai antrinęs. Dirigentas ryškiai pateikė ir įprasmino vagneriškąjį dviejų pasaulių kontrastą: kai uždainavo moterų ir vyrų chorai, persikėlėme į žemiškų džiaugsmų ir rūpesčių pasaulį, paprastą, jaukų ir nekomplikuotą. Beje, jis kažkuo artimas ir mūsų XIX a. pabaigos harmonizuotų liaudies dainų epochai.
Pagrindines Zentos ir Olando partijas dainavo jauni solistai Sandra Janušaitė ir Gintaras Liaugminas. S. Janušaitė nuolatiniams operos teatro lankytojams turėtų būti žinoma iš ankstesnių kelių vaidmenų. Solistė Zentos paveikslą kuria pasitelkusi ryškias spalvas, sodrius potėpius, didingas formas. Jos balso tembras ir jėga puikiai tiko Zentos ryžtingam pasišventimui ir ją užvaldžiusiai meilei išreikšti. Šiuos bruožus ryškino dainininkės naudojama turtinga tembrų paletė, dinaminiai kontrastai, drąsūs šuoliai. S. Janušaitė dainuoja ir vaidina jaunatviškai temperamentingai, tarsi genama nepaprastos energijos. Tačiau su tokia vaidmens traktuote galima ir polemizuoti. Ar ši emocijomis trykštanti energija nėra artimesnė Toskai? Ji spinduliuoja žemiško gyvenimo pradus ir yra neabejotinai jutimiškos prigimties. Bet Zenta – beveik nežemiška būtybė, su Olandu susieta mistiniais ryšiais. Tokią vaidmens sampratą siūlo spektaklio statytojai, pabrėždami tai ir raudonu (ne žemės veikėjų) herojės apdaru.
S. Janušaitės dainavimas nusipelno komplimentų – atrodo, kad jai šioje partijoje sunkumų nėra. Solistė drąsiai ir ryžtingai įveikė sunkias dramatines kulminacijas, darniai atliko duetus ir išties įspūdingai – II veiksmo baladę "Traft ihr das Schiff im Meere an" ("Ar teko jums sutikti jūroj laivą"). Tiesa, kartais ne tik jai vaidinant, bet ir dainuojant galima išgirsti italų operos pamokas. Jeigu lyginsime ją su premjeroje dainavusia Jane Ohmes iš JAV (deja, neteko klausyti šią partiją atliekančios Sigutės Stonytės), galima pasakyti, kad amerikietės dainavimas vis dėlto buvo artimesnis Wagnerio stiliui.
Olando vaidmenį sukūręs Gintaras Liaugminas iki šiol buvo nepažįstamas teatro publikai. Esu tikra, kad po šios Wagnerio operos jo pavardę įsidėmėjo daugelis. Solistas, atėjęs tarsi "iš niekur", išsyk paniro į operinės muzikos gelmę. Juk šis Wagnerio herojus muzikiniu požiūriu – kietas riešutas ir seniems scenos vilkams. Olando vokalinė partija ypač sudėtinga derminiu požiūriu, kai kur "klaidžiojantys" motyvai priartėja prie atonalumo, taigi solistui būtina itin jautri klausa. Juolab malonu pabrėžti, kad neturintis sceninės patirties G. Liaugminas savo partiją vokalizavo pavydėtinai tiksliai ir raiškiai. Jo vaidmens traktuotė taip pat buvo įtikinama. Ji iš esmės sutapo su svečio iš Vokietijos Johanneso von Duisburgo traktuote.
Jaunieji solistai partijas dainuoja vokiškai, stengdamiesi aiškiai ištarti galūnes, pabrėžti minkštas ir kietas priebalses. Šis jautrumas kalbai, matyt, dar ryškiau atsiskleis, nors ir pasiektas rezultatas vertas pagyrimo.
Greta šių pagrindinių atlikėjų spektaklyje dainavo žinomi mūsų solistai Vladimiras Prudnikovas (Dalandas), Viktoras Aleškovas (Erikas), Laima Jonutytė (Marija) ir Bronius Tamašauskas (Vairininkas). Jie visi sėkmingai vykdė savo užduotis. V. Prudnikovo Dalandas – ryškiai dvilypis herojus, kurį greta švelnių tėviškų jausmų užvaldęs turto godulys.
Jausmingiausias operos herojus Erikas – tai jaunuolis, nuoširdžiai ir aistringai mylintis Zentą. Tačiau Zentai jis atrodo perdėm žemiškas, paprastas ir visai neįdomus. Eriko vaidmenį sukūręs Viktoras Aleškovas atskleidžia savo herojaus nuoširdumą, paprastumą, kaitrius meilės jausmus ir kančią. Nedidelį, bet vokališkai itin tikslų ir stilingą Marijos vaidmenį sukūrė L. Jonutytė. B. Tamašauskas su nepaprastu polėkiu vaidina įkaušusį Vairininką, tačiau jo skaidrusis tenoras vietomis pristinga tvirtesnės "atramos".
Keli operoje skambantys chorai buvo atlikti be priekaištų. Pagyrimų ypač nusipelno itin tikslus intonavimas ir prasmingas frazavimas. Vyrų ir moterų atskiri chorai skambėjo vienodai įspūdingai (stebėtinai skambūs aukšto registro vyrų balsai!), kaip ir jiems susijungus – mišrus choras. Teatro choristai taip pat pagirtinai atliko jiems skirtas vaidybos užduotis, reikalavusias tikslumo ir nemenko artistinio polėkio.
Belieka palinkėti spektakliui sėkmingo tolesnio gyvavimo ir neblėstančio publikos dėmesio.