„Jeigu atvykote į muziejų, turite pajusti irkluotojų dvasią“, – šypsosi buvusi sportininkė.
Čia atėjus nereikia pirkti bilieto ir tyliai vaikščioti salėje. Šiame irklavimo muziejuje galima viską liesti, skaityti istorines knygas, gėrėtis senovinėmis relikvijomis, mėgautis žuvies patiekalais, gurkšnoti kavą ir išbandyti irklavimo treniruoklius.
Restoranas muziejuje ar muziejus restorane?
Angliško stiliaus restorano interjerą puošia senoviniai paveikslai, litografijos, valties vairas, irklai, 135 metų senumo pasaulio irklavimo čempionato bilietas, lentynoje guli senos knygos apie irklavimą. Besižvalgydamas gali pamiršti, kad atėjai čia pietauti.
Muziejaus įkūrėja Rima Karalienė džiaugiasi smalsiais lankytojais. Buvusi irkluotoja tampa entuziastinga gide, o svečiai – klubo bendraminčiais.
„Mano idėja buvo turėti privatų irklavimo klubą. Apie restoraną ir viešbutį negalvojau, pats gyvenimas viską surikiavo“, – prisipažino R.Karalienė.
Dabar Rima irkluoja veteranų komandoje. Ir nepamiršta pridurti, kad irkluoti smagiausia valso ritmu.
„Aš gimiau su irklu rankoje, – juokėsi Rima. – Mano mama, tėtis, dėdės, tetos, visi giminės vyrai, jų žmonos ir jų vaikai – irkluotojai. Žodžiu, esame irkluotojų klanas ir kitų profesijų žmonių į šeimą neįsileidžiame.“
Ir patikslino, kad irklavimo treniruotės atima visą laiką, tad nėra kada poros kitur ieškotis. Tik valtyje susipažinti ir tegali. Beje, su savo būsimu vyru Rima taip ir susipažino. O jų vaikai, dar nemokėdami vaikščioti, suposi valtyje, tvirtai įsikibę į mamos atlapą. Paūgėję visi ėmė irkluoti.
Irkluotojų dinastija
Rimos vaikystė ir jaunystė praėjo prie Galvės ežero. Visus jo užutėkius pažįsta. Nuo mažų dienų stebėjo treniruotes, draugavo su sportininkais, vartė tėvo, garsaus irkluotojo, trenerio Povilo Liutkaičio nuotraukų albumus. Ji tvirtai žinojo, kad nuo pirmos klasės irkluos, tad meilės šiai sporto šakai trumpalaikiu susižavėjimu nepavadinsi.
„Baigiau aktyviai sportuoti būdama dvidešimties. Užsimaniau tekėti. Gimė trys vaikai, tad sąmoningai pasirinkau motinystę. Nedėkingas mūsų sportas tuo, kad pasiekimais sportininkai pradeda džiaugtis tapę brandesni, įgiję patirties“, – pasakoja R.Karalienė.
„Mūsų dvidešimtmetis sūnus Jonas studijuoja JAV universitete ir aktyviai irkluoja. Vasarą grįžta į Lietuvą atostogų ir irkluoja Lietuvos rinktinėje. Abi dukros – 26 metų Agnė ir Milane studijuojanti 22 metų Aušra – taip pat irkluotojos. Pastaruosius trejus metus mūsų šeimos regatose susirenka apie trisdešimt giminės irkluotojų. Tarp jų – daug sporto meistrų, čempionų“, – R.Karalienė rodo nuotrauką, kurioje įvairaus amžiaus vienos giminės sportininkai vos telpa ant didelio liepto.
Unikalių daiktų paieškos
Niekas nenustebo, kai šeima prieš trejetą metų nusprendė palikti sostinę ir visam laikui įsikurti Trakuose.
Muziejaus steigėja ir direktorė R.Karalienė sako, kad idėja įkurti irklavimo muziejų jai kilo tuomet, kai asmeninė irklavimo kolekcija pasipildė unikaliais vienetiniais eksponatais.
Kolekcijoje – per 300 eksponatų iš viso pasaulio. Tai knygos, laikraščiai, žurnalai, prizai, medaliai, senoviniai treniruokliai, valčių elementai, irklai ir kiti daiktai, liudijantys ilgą šio sporto istoriją. Kai kurių eksponatų negalima pamatyti niekur kitur ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Muziejaus pasididžiavimas – dvi XIX amžiaus angliškos sportinės vienvietės valtys. Seniausias eksponatas – 1846 metais išleisto laikraščio iškarpa, vaizduojanti irklavimo varžybas Temzėje. Vienas vertingiausių eksponatų – 1884 metų pasaulio irklavimo čempionato bilietas. Seniausia knyga – 1863 metais išleistas irklavimo pradžiamokslis „Rowing And Sailing“.
Kur pavyksta įsigyti tokių eksponatų? Juk tai ne buities rakandai, kurie mėtosi močiučių palėpėse.
„Šie daiktai keliauja iš rankų į rankas. Džiaugiuosi, kai jie patenka į diletantų akiratį, nes žinovai kainas užkelia. Unikalių daiktų paieškos trunka be atvangos. Ir veikia mane lyg koks narkotikas, tuomet adrenalinas užverda ir pinigų nebegailiu. Mano eksponatai atrasti Anglijoje, Amerikoje, Australijoje, Italijoje, Švedijoje. Nemažai jų nusipirkau aukcionuose, kitus dovanojo irkluotojai, jų draugai“, – pasakojo kolekcininkė.
Rima atranda irklavimo sporto elementų net ir ten, kur neįgudusi akis jų iš karto nė nepastebėtų. Taip jos kolekcijoje atsirado Ogiusto Renuaro paveikslų kopijos, kur tik trečiame plane galima įžiūrėti regatą.
„Bet juk įžiūrėti galima! Ir tai yra žaviausia“, – džiaugėsi Rima.
Trakai – irklavimo sostinė
Tai visi jūsų eksponatai susiję su vandeniu?
„Su irklavimu. Su akademiniu irklavimu, – pataiso mane Rima. – Ir nepainiokite irklavimo su baidarėmis ar kanojomis.“
Jūs pasirinkote labai siaurą sritį.
„Todėl ir įdomu. Juk irklavimas yra kultinis Trakų sportas, čia rengiamos ne tik tarptautinės regatos, bet ir pasaulio čempionatai. Tikimės, kad miesto svečius sudomins dar vienas turizmo objektas senojoje sostinėje – Irklavimo muziejus. Juk irklavimas ne tik sporto šaka, bet ir puikus reginys, pramoga. Trakų pilies neįmanoma įsivaizduoti be ją supančių ežerų ir jų paviršiumi sklendžiančių sportinių valčių“, – sakė buvusi irkluotoja R.Karalienė.
Irklavimo sportas gimė Anglijoje 1829 metais. Lietuvoje pirmasis irklavimo klubas buvo įkurtas 1885ųjų spalį. Akademinis irklavimas – seniausia sporto šaka Lietuvoje. Beje, irklavimas – aristokratų sportas. Jei neturi iš ko pragyventi, šios sporto šakos nesirinksi.
Kolekcijos briliantas
Trakų irklavimo muziejuje atsispindi pasaulio irklavimo istorija. Anot Rimos, lietuviškų trofėjų atrasti labai sunku. Todėl kolekcininkė nemažai vietos paskyrė trenerių galerijai: „Juk jie tą istoriją kuria. Sportininkai laurus skina, o treneriai dažniausiai lieka už kadro.“
Viena muziejaus siena skirta irklavimo čempionų medaliams. Juos dovanodami sportininkai vylėsi, kad kam nors bus įdomu pažiūrėti.
„O čia mano kolekcijos briliantas“, – sakė Rima rodydama valtį. Pagal kai kurias valties detales ir sėdynėlės konstrukciją galima teigti, kad šiai valčiai 150 metų.
„Tik 1863 metais buvo išrastos slankiojančios sėdynėlės. Iki tol irkluotojai odines kelnes išsitepdavo riebalais, kad irkluojant judesiai paslankesni būtų. Kai suprato, kad didžiausia jėga kojose, irklavimas iš esmės pasikeitė. Didelio pranašumo buvo pasiekta pakeitus ir irklų laikiklius“, – aiškino muziejaus steigėja.
Irklavimo sportas reklamoje
„Pas mane sienų per mažai, kad galėčiau visus eksponatus iškabinti, todėl dalis jų neeksponuojama, laukia savo eilės“, – pasakojo Rima vedžiodama po ekspoziciją.
Anksčiau dirbusi reklamos ir rinkodaros srityje, R.Karalienė muziejuje organizavo parodą „Irklavimo sportas reklamoje“. Parodoje eksponuojama 80 originalių reklaminių skelbimų nuo 1885 metų, kuriuose minimas irklavimo sportas. Iš reklamos skelbimų žvelgia irklavimo sporto žvaigždės, siūlančios savo pamėgtus daiktus, maistą, gėrimus. Už prabangių automobilių skrieja sportinės valtys. Prestižinius drabužius vilki irklavimo regatų žiūrovai.
Reklamoje akcentuojama komanda, precizija ir jėga. Ateityje kolekcininkė planuoja surengti knygų, atvirukų, senų graviūrų parodas apie irklavimą.
„Svajonė pomėgį paversti darbu išsipildė su kaupu. Dabar reikia laukti, kad sunkmetis greičiau praeitų. Nuo to laiko, kai atidarėme irklavimo klubą, nematėme šviesios dienos. Mat gimėme labai sudėtingu laikotarpiu – per pačią krizę“, – paaiškino Rima.
