Sausio 20 dieną Sauliui Mykolaičiui (1966–2006) būtų sukakę 45-penkeri. 1988–1992 metais jis studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1992–1994 dirbo Vilniaus mažajame teatre, 1994 metais tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi.

Vilniaus mažajame ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose Mykolaitis sukūrė per dvidešimt vaidmenų, iš kurių svarbiausi – Merkucijus Kęstučio Antanėlio miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje” (režisierius Eimuntas Nekrošius), Roberto Zucco to paties pavadinimo Bernard-Marie Koltèso dramoje (režisierius Oskaras Koršunovas), Astolfas barokinėje Pedro Calderóno de la Barcos dramoje „Gyvenimas – tai sapnas” (režisierius Gintaras Varnas), Azazello Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita” (režisierius Oskaras Koršunovas), Tapytojas Howardo Barkerio „Europiečiuose” (režisierius Lary Zappia), Benvolijus Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” (režisierius Oskaras Koršunovas).

1990 metais pradėjęs vaidinti ir kurti muziką spektakliams, Mykolaitis dirbo ir kaip režisierius – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė Daniilo Charmso „Stop mašina” (2000), Antono Čechovo „Ivanovą” (2002), Oskaro Koršunovo teatre pastatė Jevgenijaus Griškoveco „Miestą” (2005). Nemažai savo kūrybinės energijos Mykolaitis atidavė vaikiškam teatrui – „Keistuolių teatre” pastatė Alexanderio Milne’o „Mikę Pūkuotuką” (2005), o likus vos keliems mėnesiams iki mirties Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko „Mažojo princo“ pagal to paties pavadinimo prancūzų rašytojo Antoine de Saint-Exupéry pasaką premjera.

Žiūrovai vėl išgirs Sauliaus Mykolaičio sukurtas dainas ir aistringą balsą: „Noriu žiūrėti į priekį – tegul aš svajonėse kuriu savo teatrą, tegul kiekvienas žmogus svajonėse susikuria savo teatrą”.